Spalio 18-osios sekmadienį katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ pakvietė į trečiąją šiemet Atsinaujinimo dieną VDU Didžiojoje salėje. Į šioje erdvėje jau įprastą krikščionišką renginį atvyko įvairaus amžiaus žmonių iš skirtingų Lietuvos kampelių, įvairių vyskupijų, tarp jų – nemažai pašvęstojo gyvenimo brolių ir seserų, jaunimo.
Drauge su Visuotine Bažnyčia minint popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Pašvęstojo gyvenimo metus, „Gyvieji akmenys“ šįkart kvietė gilintis į temą „Dieve, Tu pašaukei ir mane ?!“, o jos moto pasirinko eilutes iš popiežiaus apaštališkojo laiško Pašvęstųjų metų proga: „Mes pašaukti patirti ir parodyti, jog Dievas geba sklidinai pripildyti mūsų širdį, padaryti mus tokius laimingus, kad mums nebereikia kitur ieškoti laimės. Šiais metais esame pašaukti kelti klausimą, ar esame atviri Evangelijos balsui, ar tikrai ji yra kasdienio mūsų gyvenimo bei priimtinų sprendimų vadovė. Ar Jėzus tikrai yra pirmutinė ir vienatinė meilė?...“
Atsinaujinimo dienos temą tradiciškai atspindėjo dvi priešpietinės konferencijos, o po pietų ji skleista darbo grupėse, kuriose kviesta dalyvauti pasirinktinai. Daug laiko renginyje skirta maldai – Viešpaties šlovinimui su „Gyvaisiais akmenimis“, perdien VDU Mažojoje salėje vykusiai Švč. Sakramento adoracijai, o užbaigiant renginį – kartu džiaugsmingai švenčiamai sekmadienio Eucharistijai su Kauno arkivyskupijos ganytojais – arkivyskupu metropolitu Lionginu Virbalu ir arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi.
Pašaukti į nuostabią Dievo šviesą
Pirmąją konferenciją „Kam esu pašauktas? – atpažinimo strategija“ vedęs VDU KTF dekanas dr. Benas Ulevičius iš pat pradžių apaštalų žodžiais patikino klausytojų auditoriją, jog Dievas kiekvieną pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą. Nėra nė vieno, kuriam nebūtų vietos Dievo širdyje. Dievo širdyje buvome dar anksčiau, nei Jis sukūrė pasaulį. Jo pašaukti jau negyvename tuščioje Visatoje. Viskas pasikeičia žmogaus gyvenime, pasaulyje, kuriuos kalbina Dievas.
Konferencijos vedėjas atkreipė dėmesį į apaštalo Pauliaus mintį, jog esame pašaukti pačiam didžiausiam dalykui – turėti viltį. Apaštalas taip pat kalba, jog esam tik keleiviai. Jau dangaus piliečiai, bet dar ne namuose. „Gera būti Dievo pašauktam, bet mes dažnai to neįvertinam“, – sakė dr. B. Ulevičius, atkreipdamas dėmesį, jog Tas, kuris šaukia, geriausiai žino, ko žmogui reikia, kas jam geriausia, kas jį gydo. Universalus ir visuotinis visų pašaukimas – pašaukimas į šventumą, nes pats Dievas yra šventas. Be to, pagal KBK ir Naująjį Testamentą, esame pašaukti į viltį, pašaukti paveldėti Dievo dovanas, pašaukti į dorybes, į laisvę, į bendrystę su Dievo Sūnumi etc. Tai yra didysis pašaukimas –„a“, tačiau yra ir antrasis, konkretusis žmogaus pašaukimas – „b“. Žmogui rūpi: kas ir koks aš turėčiau būti?
„Nesugebam atsiliepti į „b“, jei apleidžiame didįjį „a“ , – sakė dr. B. Ulevičius, pasidalydamas savo asmeniška patirtimi, kaip 15 metų svarstė kunigystės ar šeimos gyvenimo pasirinkimą, o šiandien džiaugiasi savo šeima. Į „b“ žmogus pernelyg telkiasi todėl, kad yra linkęs žvelgti tik į ateitį, užuot buvęs atviras Dievui, nuotykiui su Juo šiandien – pati visuomenė, pasak dr. Ulevičiaus, užprogramuoja gyventi ateitimi.
„Šiandien yra duotas gyvenimas, šiandien yra duota Viešpaties meilė“, – sakė konferencijos pranešėjas, kviesdamas pirma nepamiršti didžiojo pašaukimo – „a“, rūpintis didesnėmis „talpomis“ Viešpačiui, turėti dalykų, dėl kurių viską atiduotų savo gyvenime.
Ir rutinoje – dėkoti ir šlovinti
Konferenciją „Gyventi džiaugsmu – nepasiduoti rutinai“ ses. Celina Galinytė OSB pradėjo liudijimu, kaip atsivertė būdama 20 metų ir pirmiausia pamažu mokėsi gyventi krikščioniškai; tik vėliau, priėmus Sutvirtinimo sakramentą, jai kilo konkretaus pašaukimo klausimas. Pasak sesers vienuolės, Dievas kalbino labai atsargiai, pamažu tirpdė širdį: o gal vis dėlto vienuolynas? Ji pasirinko tai, ką jautė Dievą labiau norint matyti jos gyvenime.
„Esu tikrai laiminga“, – sakė ses. Celina, tačiau ką daryti, kai gyvenimo kasdienybė atrodo besikartojanti, kai užklumpa rutina ir gundymai? Rutina, kaip minėta, susijusi su drungnumu. Sesuo citavo Dykumos tėvą šv. Evagrijų Pontietį, rašiusį apie akedijos demoną (dar vadinamą vidudienio demonu), kuris sukelia vienuoliui negatyvių minčių, kad nebėra, kas jį paguostų, sukelia neapykantą vietai ir gyvenimo būdui, prisiminimus apie praeitį ir pan.
„Šitam pasiduodami, pradedame „abejingėti“, ritamės žemyn“, – sakė sesuo benediktinė, be kita, pastebėdama, jog to daugiau tarp vienuolių, o pasauliečiai neretai būna kur kas entuziastingesni. Be kita, čia atkreipė dėmesį ir į popiežiaus Pranciškaus mintį (iš „Evangelii Gaudium“), jog kai kurių krikščionių gyvenimas primena gavėnią be Velykų, be to, jog nėra šventumo liūdesyje.
Bažnyčia, ypač šiandien popiežius Pranciškus, pasak ses. Celinos, visada kviečia keliauti, nesustoti, atsinaujinti, neprarasti užsidegimo. „Džiaugsmui įsidegti reikia trupinėlio valios pastangų“, – sakė pasidalydama, kas jai asmeniškai padeda gyventi džiaugsmu ir nepasiduoti rutinai. Tai dėkojimas Dievui ir nuostaba Jo darbais. Tai iš dėkojimo kylantis nuolatinis (nebūtinai giesme) Jo šlovinimas. Tai dovanojamas susitikimas pirmam einant prie kito.
Malda, meilė kūrinijai, bendrystė Dvasioje
Popietiniu laiku Atsinaujinimo dienos dalyviai rinkosi į darbo grupes. Ses. Justina su jaunaisiais savanoriais vedė grupę vaikams, Neringa Širkaitė (Emanuelio bendruomenė) – grupę jaunimui. Užtarimo malda už norinčius meldėsi bendruomenių „Gyvieji akmenys“ ir „Gailestingumo versmė“ nariai.
Grupėje „Malda: ką reiškia – likti prie to, kas maitina?“ dalijęsis t. Aldonas Gudaitis SJ drąsino neišgyventi patiriant maldoje išsiblaškymų. Jei nesiseka melstis, tai nereiškia, jog Dievas mūsų nekalbina. Tačiau tėvas jėzuitas sykiu paragino žiūrėti, ar tas pamaldumas, kuris, atrodo, mus maitina, iš tikrųjų yra iš Dievo, būti budriems, kad piktasis nepririštų prie priemonių, kai ne Dievas, o priemonės tampa tikslu. Dėl to reikia žiūrėti, ar pasirinktas maldos būdas padeda turėti daugiau kantrybės su šeima, geriau atlikti kasdienes pareigas, ar kviečia atsigręžti į pasaulį, matyti jo sužeistumą, padėti jį gydyti.
„Kaip mylėti kūrinijos brolius ir seseris pagal Pranciškaus Laudato Si?“– šią grupę vedęs dr. Valdas Mackela atkreipė dėmesį, jog galima gyventi žemėje daugybę metų, nepastebint mažų gamtos stebuklų. Mums daugybė dalykų yra dovanota, ne mes patys juos užsidirbame. Užuot priėmę ir dėkoję, su gamta elgiamės kaip eksploatatoriai. Šv. Pranciškus buvo paprastumo genijus. Jis parodęs, jog jei nori būti laimingas, gyvenk paprastai. Šventasis buvo tokioje vienybėje su gamta, kūrinija, jog ši jam paklusdavo.
Apie „Trečiojo kelio bendruomenes – Dvasios vaisių mūsų laikmečiui“ kalbėjusi Rūta Šalaševičienė jų narius apibūdino kaip ypatingai Dvasios paliestus žmones. Šventosios Dvasios gūsis tebesilieja ir šiandien per asmenišką žmogaus prakalbinimą ir pripildymą. Žmogus, patyręs Šventosios Dvasios pripildymą, nebegali būti pats sau, trokšta tuo dalytis su kitais, burtis į bendruomenes. Tokių bendruomenių pradžia buvo maldos grupės (jų gausu Lietuvoje šiandien). Yra ir kitų formų: tai išgydymo tarnystės, evangelizacijos centrai ir tam specialiai įsipareigojusios bendruomenės (pvz., „Gyvieji akmenys“, „Naujoji Sandora“, „Gailestingumo versmė“ ir kitos). Joms būdingas gilus artumas su Viešpačiu ir Šventosios Dvasios vedimas, jos tarnauja šlovinimui, užtarimo maldai, jos pasižymi ypatinga meile Bažnyčiai.
Pašaukimas tarnauti ir mylėti Jėzaus pavyzdžiu
Atsinaujinimo dieną vainikavo sekmadienio Eucharistija su Kauno arkivyskupijos ganytojais. Atsinaujinimo dienos dalyvius sveikinęs ir homiliją sakęs arkivyskupas L. Virbalas atkreipė dėmesį, jog be esminių gyvenimo pašaukimų – šeimos, pašvęstojo gyvenimo, kunigystės, gali būti profesijos – ypač kai ji susijusi su pagalba kitiems, pvz., gydytojo, mokytojo, politiko, pašaukimas; yra mažesni, bet ne mažiau svarbūs atidumo, išklausymo, patarimo, atjautos ir kiti pašaukimai; tai pašaukimai vienaip ar kitaip pasielgti. Pasak ganytojo, mūsų visų, kaip krikščionių, pašaukimas – būti su Jėzumi, tapti panašiems į Jį, sekti Jį.
„Iš tiesų, Jėzus geriau žino kelią. Jėzus jau yra numatęs, kur turėtų būti Jokūbas ir Jonas, kad jų gyvenimas būtų sėkmingas, kad taptų šviesos spinduliu kitiems. Mąstome taip pat, kokią vietą Jėzus yra numatęs ir kiekvienam iš mūsų. Nuostabu žinoti, jog kiekvienas turime ypatingą vietą Jėzaus mintyse“, – sakė arkivyskupas, teigdamas, jog panašiausi į Jėzų būname savo tarnavimu ir meile kitiems. Norėti to, ko nori Jėzus,– tai ir pašaukimo, ir tikros laimės raktas.
„Mūsų prašymas tebūna ne vieta, kurioje norėtume būti, ne viena ar kita malonė, o meilė, kuri daro panašius į Jėzų – tarnaujantį ir todėl viešpataujantį“, – ragino homiliją >> užbaigdamas Kauno arkivyskupas L. Virbalas.
2016 metais Atsinaujinimo dienos bus rengiamos sausio 31 d. ir balandžio 17 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
