Pašaukti tarnauti su Jėzumi
Atsinaujinimo dienos tema su klausimu: „Dieve, Tu pašaukei ir mane?!“ Norisi ne ištarti, o sušukti: „Taip, be jokios abejonės!“ Kiekvienas esame pašaukti, nėra nė vieno, kurio Viešpats nešauktų. Suprantu, kad ne vienas širdyje svarsto: „Nepatyriau jokio aiškaus kvietimo, ne viskas klojasi taip, kaip norėčiau. Ar tikrai Dievas kažkur mane šaukia?“
Kai galvojame apie pašaukimą, visuomet manome kažką ypatingo, specialaus, išskirtinio. Norėdami suprasti, koks tai pašaukimas, pasitraukiame į nuošalę, renkamės rekolekcijas, ypatingą maldos laiką. O Šventajame Rašte atrodo, kad visi pašaukimai ateina pačioje paprasčiausioje kasdienybėje: Abraomo – ramiai sau gyvenančio savo namuose, Gideono – vėtančio javus, pranašo Jeremijo – laikančio save tik vaiku, Marijos – planuojančios ramų gyvenimą su Juozapu. Dievas šaukia kasdienybėje gyventi su Juo ir vykdyti Jo pasiuntinybę, kuri gali būti išskirtinė kaip Mergelės Marijos, bet taip pat labai paprasta – kaip kiekvieno eilinio žmogaus.
Tiesa, mums ne visada lengva atpažinti Viešpaties balsą, todėl reikia nurimti, nutilti, įsiklausyti. Tam pasitarnauja maldos ir susikaupimo laikas. Bet Dievas jau prieš tai šaukia, tik mes ne iš karto Jo balsą išgirstame.
Nereikia daug kalbėti, kad yra įvairūs pašaukimai: esminiai gyvenimo – šeima, pašvęstasis gyvenimas, kunigystė; profesijos – ypač, kai ji susijusi su pagalba kitiems, kaip gydytojo, mokytojo, politiko. Bet taip pat mažesni, bet ne mažiau svarbūs – atidumo, išklausymo, patarimo, atjautos ir kt.; tai pašaukimai vienaip ar kitaip pasielgti. Mūsų visų, kaip krikščionių, pašaukimas – būti su Jėzumi, tapti panašiems į Jį, sekti Jį. Sekmadienio Evangelija duoda kai kurias gaires, nuorodas šiame pašaukimo kelyje.
Jokūbas ir Jonas ateina pas Jėzų ir kreipiasi prašydami sėdėti vienam Jo šlovės dešinėje, kitam – kairėje. Taigi prašo protekcijos: norėtų būti ne pasiųsti, o išskirti, proteguojami. Apaštalai – graikiškai reiškia „pasiųstieji“, o abu broliai jau galvoja apie „sėdėjimą“. Ne tik apaštalai, bet ir mes esame siunčiami, bet ne proteguojami. Ką reiškia būti proteguojamam? Jei esu Jėzaus pusėje, vadinasi, Jis pasirūpins, kad viskas gerai seksis, mano gyvenimas bus visais atžvilgiais sėkmingas. Bet būti su Jėzumi ir eiti ten, kur Jis siunčia, nereiškia, kad mums geriau seksis, negu kitiems, ir viskas gerai klosis. Esame laimingesni pažindami Jėzų ir žinodami, kad nesame vieni, kad Jis eina pirma.
Būtent pirma. Jokūbas ir Jonas nori sėdėti šalia, greta. Dvasinio gyvenimo taisyklė labai aiški: reikia sekti Jėzų, klausyti Jo, o ne nurodinėti, ką Jis turėtų daryti, kaip Jokūbas ir Jonas. Panašiai elgėsi ir Petras, sakydamas, kad jokia kančia ir nesėkmė, jokia išdavystė negali paliesti Jėzaus. Evangelistas Morkus sako, kad Jėzus subarė Petrą tardamas: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Kai kurie biblistai verčia kitaip: „Eik paskui mane, gundytojau“, t. y. nenurodinėk man, o sek iš paskos. Iš tiesų, Jėzus geriau žino kelią. Jėzus jau yra numatęs, kur turėtų būti Jokūbas ir Jonas, kad jų gyvenimas būtų sėkmingas, kad taptų šviesos spinduliu kitiems. Mąstome taip pat, kokią vietą Jėzus yra numatęs ir kiekvienam iš mūsų. Nuostabu žinoti, jog kiekvienas turime ypatingą vietą Jėzaus mintyse.
Bendras dėsnis, kurį Jėzus pateikia visiems, – tarnavimo dėsnis: „Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas.“ Daug kartų esame girdėję, kaip gražu yra tarnauti ir nedera siekti pirmų vietų. Kaip geri krikščionys gal net pritariame tam. Bet ar tikrai vadovaujamės šia nuostata? Kas nenorėtų būti pirmas, ar tikrai nuoširdžiai trokštame būti visų tarnai?
Turtingas jaunuolis išgirdo tik dalį Jėzaus raginimo: „Eik, parduok visa, ką turi“, bet nebesuprato, ką reiškia ateiti ir sekti Jėzų (plg., Mk 10, 21). Panašiai ir mes pasiliekame prie tarnavimo, mažumo, menkumo, nebeatkreipdami dėmesio, kad visa tai yra kartu su Jėzumi. Norėti to, ko nori Jėzus, – tai ir pašaukimo, ir tikros laimės raktas. Kristaus valia yra aukščiausia galia, kreipianti istorijos eigą. Norėdami to, ko Jis nori, mes viešpataujame kartu su Juo. Metaforiškai galėtume pasakyti: sėdime su Juo Tėvo dešinėje. Jėzus viešpatauja savo Dvasia į širdis įliedamas meilę. Kai mylime kitus – esame galingiausi ir stipriausi. Meilė atneša pergalę nieko nepažemindama, atsižvelgia į kiekvieną, nesistengia visų suvienodinti.
Mūsų prašymas tebūna ne vieta, kurioje norėtume būti, ne viena ar kita malonė, o meilė, kuri daro panašius į Jėzų – tarnaujantį ir todėl viešpataujantį.
