Kauno senamiesčio kavinėje – susitikimas iš ciklo „Klausk vyskupo“ (2015 12 17)Fotografijos Tomo Rakausko
Gruodžio 17 d. Kauno senamiesčio kavinėje vyko vakaras iš ciklo „Klausk vyskupo“. Tai naujas Miesto misijų sumanymas – pakviesti kauniečius į vakarus kavinėje, kad jie galėtų užduoti pačių įvairiausių jiems rūpimų klausimų (taip pat ir iš anksto), į kuriuos atsakytų vyskupai.
Tos dienos vakare „Vero Cafe“ kavinėje dalyvavo, kauniečiams į klausimus atsakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, kartu su žmonėmis prisėdęs prie kavinės stalelio. Vakaras praėjo paprastumu, žmogiška šiluma ir pagarba vieni kitiems alsuojančioje atmosferoje. Žmonės drąsiai uždavė klausimų (keli jų buvo išankstiniai), dėkojo už atsakymus, dalijosi ir savo mintimis.
O klausimai išties buvo patys įvairiausi. Žmones domino daug kas – nuo vyskupo tarnystės, jo darbotvarkės, vyskupiškųjų drabužių, lazdos, žiedo prasmės iki atgailos, savižudybių ir pagalbos kenčiančiam klausimų bei šių laikų Bažnyčios misijos – ką ji šiandien gali pasakyti pasauliui, kuris vis sekuliarėja, kai visuomenės ir žmonių gyvenime vis mažiau belieka vietos Dievui ir tikėjimui.
Atsakęs į visus be išimties klausimus, arkivyskupas plačiau apsistojo prie pagalbos kenčiantiems. O gal reikėtų gerbti žmogaus apsisprendimo laisvę pasirinkti pasitraukimą iš gyvenimo savižudybe, kad daugiau nebekentėtų? „Savižudybės – tai pagalbos šauksmas“, – sakė ganytojas, pastebėdamas, jog žmogaus kančia gali būti labai didelė, ir ne tik fizinė, bet ir dvasinė. Tai labai skaudus dalykas, nesunku privesti žmogų prie to, tačiau labai nelengva, bet būtina padėti, užbėgti už akių, laiku pastebėti. Iliuzija galvoti apie asmens laisvę šiuo atžvilgiu – tai visada sukelia skaudžių padarinių kitiems, visai visuomenei. Suicidinis elgesys gali būti netgi užkrečiantis, romantizuojant plisti tarsi virusas.
Be kita, klausiantiems apie šiais Gailestingumo jubiliejaus metais Bažnyčioje ypač pabrėžiamą atgailą, arkivyskupas pakvietė pasinaudoti šiuo malonės ir susitaikymo metu, atkreipė dėmesį, jog Atgailos sakramentas reiškia sąmoningą nusigręžimą nuo blogio. Per Bažnyčios istoriją tai labiausiai pakitęs sakramentas (seniau būdavo skiriama ir labai griežta vieša atgaila, tik ją atlikus leidžiama įsijungti į bendruomenę). Be to, atkreiptas dėmesys, jog žmonės gali laisvai pasirinkti nuodėmklausį, nors šio sakramento šventumas visai nepriklauso nuo jį teikiančiojo kunigo šventumo (ar nuodėmingumo).
Ganytojas sykiu pasidžiaugė, kad šiandien, akivaizdu, daug žmonių ieško tikrų dvasinių dalykų (Lietuvoje yra daug dvasinio susikaupimo vietų, pvz., kai kuriuose vienuolynuose, kur ištisus metus netrūksta žmonių). Į žmonių pastebėjimą, jog šie laikai atrodo kaip tikra laikų pabaiga, buvo atsakyta viltingu padrąsinimu: gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra, tačiau rinktis geriausia, ieškoti tikrųjų vertybių, tikėti, jog vis tiek esame vedami į Dievo karalystės išsiskleidimą.
Atsakydamas į klausimą, ar teisinga kalbėti apie lūžį Bažnyčioje keičiant savo kryptį sekuliarėjančioje visuomenėje, arkivyskupas minėjo, jog tikrovė nėra tokia, kokią ją neretai perteikia žiniasklaida. Bažnyčia visais laikais turėjo iššūkių, jos gyvenime nėra lūžių – ji nuosekliai, kaip ir šiais popiežiaus Pranciškaus pontifikato laikais, tęsia savo misiją – rūpintis žmonių išganymu.
„Jei visuomenėje būtų vieni tikintieji, Bažnyčia galėtų likti savo aplinkoje. Tačiau šiandienos tikrovė yra kita, tad naujas iššūkis Bažnyčiai – Kristaus pavyzdžiu jai pačiai eiti arčiau prie žmonių, tapti atviresnei. Antra – ypač svarbu kalbėti suprantama žmonėms kalba“, – sakė ganytojas, šį atsakymą gražiai patvirtindamas savo dar neįprastu Lietuvoje vyskupo susitikimu su žmonėmis viešojoje erdvėje – neformalioje kavinės aplinkoje.
Vakaras tęsėsi pusantros valandos, kauniečiai neskubėjo skirstytis, dėkojo ganytojui, o kai kas ir pasinaudojo proga kelias minutes jį asmeniškai pakalbinti.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
