Mums reikia jūsų
Praėjus 40-čiai dienų po Kalėdų, Kristaus Paaukojimu užbaigiame minėti Jėzaus gimimo, kūdikystės, vaikystės laikotarpį. Ši šventė išsiskiria iš kitų ir gražia žvakių šventinimo tradicija, kai priimame Kristų kaip visų tautų Šviesą. Žvakės mūsų rankose primena šią Kristaus šviesą – šiandien esame kviečiami priimti Kristų.
Simeonas ir Ona, Dvasios paskatinti, atpažino Jėzų taip, kaip piemenys, išminčiai, kaip pati Marija atpažino Jį – ne vien kaip paprastą kūdikį, bet kaip Tą, kuris bus visų tautų Gelbėtojas – karalius ir Mesijas. Atpažino Jėzų, nes turėjo tikėjimą, ir su tikėjimu laukė Jo. Simeonas buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Ona nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Kai tikėjimas įtraukia visą žmogų, duoda kryptį viskam, kuo jis gyvena, kuo džiaugiasi, ką darbuojasi, dėl ko vargsta, kam kasdien skiria savo laiką, kuo viliasi, – šis tikėjimas parodo žmogui jo gyvenimo kryptį. Tai gražiai apibūdina ir pašvęstąjį gyvenimą – skirtą Dievui ir Dievo sau pašventintą. Du Šventojo Rašto senoliai – Simeonas ir Ona – yra tarsi pašvęstojo gyvenimo pranašai. Jie atpažino Kristų, skubėjo pas Viešpatį ir laukė Jo, kaip ir mes visi, laikų pabaigoje, bet galėjo džiaugtis Juo ir dabar. Mes irgi galime džiaugtis Kristumi, kuris ateina pas mus ir jau yra tarp mūsų.
Kiekvienas krikščionis jau yra pašvęstas Dievui savo Krikštu. Neišskiriant nei vieno, kiekvienas iš mūsų galime aukoti kasdienę maldą, dalyvauti Jo Eucharistinėje aukoje, paskirti Viešpačiui savo kasdienį darbą šeimoje ir pasaulyje, bet tik tuomet, kai surandame Viešpatį, kai Jis leidžia mums save atpažinti ir teikia džiaugsmą gyventi dėl Jo. Pašvęstieji, vienuoliai, savo įžadais įsipareigojantys visą gyvenimą skirti Dievui ir artimui, kiekvienam tikinčiajam rodo kelią atsižadėjimu, atsiskyrimu nuo pasaulio stabų, savo valios paskyrimu Dievo valiai, skaistumu, leidžiančiu savo širdį, sielą ir kūną taip pat kreipti į Viešpatį. Jūs, pašvęstieji, ne tik krikščionims, bet ir visam pasauliui liudijate, kad galima gyventi dėl Viešpaties, kad toks gyvenimas yra malonė, kad ieškoti Dievo karalystės – tai toli gražu ne prarasti, o priešingai – atrasti. Jūs liudijate pasaulį, skiriamą Viešpačiui, didžiajam viso ko Gėriui.
Bažnyčiai reikia šio jūsų liudijimo ir buvimo, reikia pašvęstojo gyvenimo. Iš jo matome, kad žmogus yra pajėgus skirti gyvenimą Kristui, o šis kelias yra gyvenimo, gyvybės ir meilės kelias, išsilaisvinimo ir ramybės kelias. Krikščionių bendruomenei reikia pašvęstųjų, reikia misionierių, reikia vienuolynų, ir pirmiausia ne dėl to, ką jie daro: nors tai labai daug ir brangu, bet daugelį tų darbų ir pasauliečiai gali puikiai padaryti. Mums reikia jūsų, pašvęstųjų, dėl to, kas jūs esate – visiškai priklausantys Dievui savo tikėjimu ir viltimi.
Simeono žodžiuose išgirdome ir kitą žinią. „Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Pašvęstieji ir visi krikščionys pašaukti sekti kryžių nešantį Kristų, vienyti savo gyvenimą su Jo auka iki visiško atsidavimo, o kartais ir iki kankinystės. Taip neretai vyksta ir mūsų dienomis – pakanka sekti naujienas iš viso pasaulio krikščionių gyvenimo.
Artimai sekti Kristų – tai atsisakyti pasaulietiškumo, atsisakyti gundytojo vilionių, atsisakyti siekio save realizuoti ir priimti dažnai skausmingą kryžių. Be abejo, Viešpats šį kryžių neša kur kas labiau, nei mes patys. Nuolankiai, su paprastumu nešamas kryžius kartu reiškia ir Viešpaties pagalbą. Kryžiaus kelias – tai tarsi to galutinio džiaugsmo paragavimas iš anksto, šimteriopo atlyginimo patyrimas, naujų buvimo ir veikimo erdvių, kur galime nešti teisingumą ir ramybę, atvėrimas pasaulyje. Tai ženklas ir būsimo prisikėlimo tuomet, kai Viešpats ateis.
Ačiū visiems, savo malda ir artumu palaikantiems pašvęstuosius, jų veikimą. Ačiū Jums, seserys: palaiminta kiekviena parapija, kur yra seserų bendruomenė. Ačiū Jums, broliai, kad gavę ypatingą Viešpaties dovaną – pašaukimą ir Dievo patyrimą juo dalijatės su kitais. Visi priimkime šią dovaną, patys žinodami, kad vienuoliai ir vienuolės nėra tie, kurie kažką padarys vietoj mūsų ar už mus, bet jie yra ženklas, paskatinimas ir, duok Dieve, atsidavimo Viešpačiui ir krypties į Jį pavyzdys.
