Fotografijos Silvijos Knezekytės
Birželio 24-ąją, švęsdama Šv. Jono Krikštytojo Gimimą, Kauno arkivyskupijos bendruomenė iškilmingai šventė ir savo dangiškojo globėjo dieną. 2011-ųjų arkivyskupijos diena buvo švenčiama neeiliniais arkivyskupijos istorijos metais. Šiemet Kauno arkivyskupija, įsteigta 1926 m. popiežiaus Pijaus XI apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente, mini 85-erių metų įkūrimo jubiliejų.
Šią dieną jos bendruomenė – kunigai, pašvęstojo gyvenimo nariai, bažnytinių institucijų, organizacijų darbuotojai, įvairių mažesnių bendruomenių nariai, šeimos, jaunimas, kiti tikintieji malda dėkojo Dievui už arkivyskupijos dabartį bei meldė jo globos ateičiai gausiai susirinkdami švęsti Eucharistijos Kauno arkikatedroje bazilikoje. Iškilmingai liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Koncelebravo arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas ir gausus būrys arkivyskupijos kunigų. Giedojo Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios sumos choras.
Pasveikinęs visus, tą valandą buvusius arkikatedroje bei Marijos radijo klausytojus, arkivyskupas kvietė dėkoti Dievui, leidusiam būti tikinčiųjų bendruomenės – Kauno Bažnyčios – nariais, ir prašyti jo malonės tapti nors šiek tiek į šv. Joną Krikštytoją panašiais Kristaus liudytojais.
Savo homilijoje arkivyskupas atkreipė dėmesį į Evangelijoje trumpai minimą šv. Jono Krikštytojo gyvenimą dykumoje, kur jis rengėsi atlikti Dievo jam skirtą misiją – ruošti kelią pasaulio Gelbėtojui. Atsiskirdami dykumoje, Dievo artumos ieškodavo pirmųjų amžių krikščionys. Pasišvęsti Dievui, atsiskirdami nuo pasaulio, ir dabar rengiasi būsimieji vienuoliai, kunigai. Per dykumą – gyvendamos skaisčiai ir rengdamosi priimti santuokos dovaną ir save dovanoti, kaip sakė ganytojas, turėtų keliauti ir būsimos krikščioniškos šeimos.
Tačiau, pasak ganytojo, ne dykuma buvo esminis šv. Jono Krikštytojo gyvenimo laikotarpis. Vėliau jis atliko svarbiausia – skelbė ir liudijo Jėzų baigdamas tai kankinyste.
„Šv. Jono Krikštytojo Gimimo šventė – tai priminimas mums visiems, kad Jėzus Kristus turi būti nuolat skelbiamas ir rodomas, kad visos žmonių kartos galėtų jį pažinti ir pamilti. Šią misiją atlieka Bažnyčia, tai yra mes visi, per Krikštą tapę Dievo tautos nariais“, – sakė arkivyskupas S. Tamkevičius, primindamas Bažnyčios dovaną – bendruomenę, kuri moko gyventi ir sekti Kristų drauge, ne po vieną.
Po šv. Mišių arkivyskupijos konferencijų salėje surengta šventinė konferencija. Joje arkivyskupas S. Tamkevičius pasidalijo mintimis apie arkivyskupijos istoriją bei dabarties iššūkius, pasidžiaugdamas nuveiktais darbais ir padėkodamas savo ganomiesiems.
Prisimindamas pačią šios istorijos pradžią 1926 m., arkivyskupas atkreipė dėmesį į veržlų tuometį Bažnyčios gyvenimo kūrimą pirmosios Nepriklausomybės metais, kai steigėsi įvairios draugijos, klestėjo katalikiška spauda – be dejonių, kantriai, gyvai kurtas nepalyginti sunkesnis nei šiandien gyvenimas. Šias pastangas bandė sužlugdyti ir net visai Bažnyčią sunaikinti siekė sovietinė okupacinė valdžia, todėl, pasak ganytojo, į atkurtąją nepriklausomybę „atėjome su dideliais praradimais ir giliomis žaizdomis“, o silpnas tikėjimas, kaip skaudus padarinys, ir šiandien dar tebejaučiamas.
Didžiuliu teigiamu postūmiu kurti laisvą gyvenimą arkivyskupas pavadino pal. popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje ir Kauno arkivyskupijoje tuo metu, kai su džiaugsmu eita į laisvę.
„Dabartinės laisvės metais bažnytinis gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis nei pirmos Nepriklausomybės metais. Visus žmones stipriai veikia kultūra, kurioje Dievo vietoj vyrauja kitokios vertybės, tiksliau antivertybės – pinigai, malonumų ieškojimas, valdžios siekimas etc. Informacijos laisvė ir galimybė patiems žmonėms laisvai judėti yra ne tik džiaugsmas, bet ir galvos skausmas, nes laisvai juda ne tik gėris, bet ir blogis“, – sakė ganytojas, kaip skaudžius iššūkius paminėdamas emigraciją, su kuria žmonės praranda ne tik ryšį su tėvyne, bet ir su Bažnyčia, mažas šeimas ir dvasinių pašaukimų mažėjimą, kai priešiškoje aplinkoje pritrūkstama drąsos visiškai pasišvęsti Dievui.
Arkivyskupas pasidžiaugė ypač palaimingais arkivyskupijos gyvenimo įvykiais: antruoju Sinodu, Šiluvos jubiliejumi. Sėkmingai plečiasi ALFA kursas, gyva piligrimystės dvasia ir kt.
„Prieš penkerius metus turėjome tik Jėzuitų ir „Ąžuolo“ katalikiškas mokyklas. Šiuo metu jų turime tiek, kad kai kam kelia baimę. Jie klausia: kas vyksta Kaune, kad vis auga katalikiškų mokyklų skaičius? “– sakė ganytojas. Jo žodžiais tariant, katalikiškų mokyklų gausa liudija jų bendruomenių apsisprendimą rinktis krikščioniškąsias vertybes.
„Nėra arkivyskupijos gyvenime tokios srities, kur negalėtų būti didesnių darbų, karštesnės meilės ir didesnio pasiaukojimo. Mums visiems – vyskupams, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, pagyvenusiems ir visai jauniems, yra plati dirva augti ir augti. Nemanau, kad galėtų padėti koks nors moralizavimas. Tiesiog siūlau tris vietas, kurios gali įtaigiai priminti ir paskatinti ne smilkti, bet degti. Tai savos bažnyčios tabernakulis su Švč. Sakramentu ir šv. Mišios, Šiluva ir Kauno Santakoje kviečiantis nebijoti atsiverti Kristui palaimintasis Jonas Paulius II. Jei pajusime dvasinį nuovargį, aplankykime vieną iš šių vietų, pabūkime, pamąstykime ir vėl kibkime į darbus. Tik vieno prašau: padėkime sau ir vieni kitiems ne dejuoti, bet judėti į priekį. Lai dejuoja neturintys Kristaus pamato. Krikščionis savo esme yra ir turi būti nepajudinamas optimistas“, – sakė arkivyskupas.
Kaip ir kasmet Šv. Jono Krikštytojo šventės proga arkivyskupas įteikė aukščiausius Kauno arkivyskupijos garbės ženklus – Šiluvos Dievo Motinos medalius grupei arkivyskupijos bendruomenės asmenų – kunigų ir pasauliečių, kuriuos savo dekretais apdovanojo už pastarojo meto nuopelnus Kauno Bažnyčiai uolia savo tarnyste liudijant Evangeliją bei rodant krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Nuo 2004 m. Šiluvos Dievo Motinos medaliais, pasak kurijos kanclerio mons. A. Grušo, jau apdovanota per 100 arkivyskupijos, kitų vyskupijų ir net šalių tikinčiųjų.
Taip pat tryliktus metus iš eilės buvo įteiktos arkivyskupo įsteigto „Bažnyčios kronikos“ fondo padėkos žurnalistams – už sąžiningos, objektyvios ir principingos žurnalistikos bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą viešumoje. Šiais metais „Bažnyčios kronikos“ apdovanojimai skirti Katarzynai Korzeniewskai-Wołek, įvairių Lenkijos bei Lietuvos katalikų informacijos agentūrų ir leidyklų bendradarbei, Bryanui Bradley’ui, atvykusiam iš JAV ir jau 17 metų Lietuvoje gyvenančiam nepriklausomam žurnalistui, įvairių tarptautinių naujienų agentūrų bei redakcijų bendradarbiui, ir Kastantui Lukėnui, ilgamečiam „Bažnyčios žinių“ ir „Katalikų pasaulio“ redaktoriui.
