KRISTAUS KANČIOS pamaldose: „Jėzus kenčia už visus.“ (2017 04 14)Nuotraukos Silvijos KNEZEKYTĖS ir Gintaro ČESONIO
Didysis penktadienis šiame Velykiniame tridienyje iš arti Bažnyčią atvedė prie Viešpaties kančios ant kryžiaus. Jo kryžius, besąlygiškos meilės žmonijai, jos išganymo ženklas bei skaudi kaina, buvo pagerbtas Kristaus Kančios pamaldose. Šventojo Kryžiaus papėdėje tą vakarą Visuotine malda buvo apglėbta visa Bažnyčia ir krikščionys, visas Dievo pasaulis ir visa žmonija, tikintys ir netikintys – dėl jų visų Viešpats meldėsi Tėvui ir dėl visų mirė ant kryžiaus. Šių pamaldų rinkliava buvo skirta Šventosios Žemės krikščionims.
Kančios pamaldoms arkikatedroje bazilikoje vadovavo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Kartu su arkivyskupu Lionginu Virbalu, vyskupu Kęstučiu Kėvalu ir patarnaujančiais seminaristais bei kandidatu į nuolatinius diakonus tylomis atėjęs prie altoriaus, arkivysk. S. Tamkevičius gulėsi priešais jį ir meldėsi nuolankia, Kristaus paniekinimą ir visišką atsidavimą Tėvui, Bažnyčios skausmą dėl savo Mokytojo kančios ženklinančia malda.
Vėliau stovėdami susirinkusieji klausėsi Viešpaties kančios istorijos pagal Joną, kuri buvo skaitoma vaidmenimis – jo tekstą gavę iš anksto, visi galėjo įsijungti ir savo žodžiais.
Trumpą homiliją pamaldose pasakė arkivysk. S. Tamkevičius. Ganytojas pakvietė darsyk pažvelgti į ką tik girdėtą Jėzaus kančios istoriją, kuri žodis žodžio veda į Golgotą. Jėzus krauju prakaituoja, jaučiasi vienišas, apleistas, prašo Tėvo atitolinti šią kančios taurę, tačiau ir nuolankiai ją priima, yra išduodamas artimiausių mokinių, nuplakamas ir nukryžiuojamas. Kur mes esame šioje istorijoje savo elgesiu, gyvenimu? Žmonės pasirenka Barabą. Kokie mūsų gyvenimo pasirinkimai? Ar neiškeičiame Dievo į praeinančius dalykus? Jėzus plakamas – ar neplakame savo brolių ir seserų apkalbomis, šmeižtais?
Be kita, homilijoje atkreiptas dėmesys į minią, šaukusią: „Ant kryžiaus jį!“. Minia, pasak ganytojo, vadovaujasi instinktais, jai reikia kruvinų reginių. Ar mes nesame minios žmonės? Jėzaus mirčiai buvo pasirinktas nežmoniškas gyvybės atėmimo būdas, kad auka prieš mirtį kuo ilgiau pasikankintų beširdės minios akivaizdoje. Kuo, kokiais reginiais maitiname savo dvasią?
„Jėzus visa tai kenčia už mus, nes myli ir siekia išgelbėti mus amžinajam gyvenimui. Kokiu būdu atsiliepsime į šitą Jėzaus meilę? Prie Kryžiaus stovėjo Jėzaus Motina. Kada nors ir mūsų gyvenime bus momentas, kai suvoksime, kad viskas baigta. Duok Dieve, kad būtų atlikta visa, ką Dievas mums buvo skyręs, jei paskutinę valandą prisiminsime, ką darėme gero, kad buvome atsakingi Dievo dovanotame gyvenime, kad aplinkui skleidėme šviesą, kad bandėme būti ištikimi Jėzaus mokiniai“, – sakė arkivyskupas, ragindamas prašyti ištikimybės Dangaus Tėvui iki mirties.
Visuotinėje maldoje šį Didžiojo penktadienio vakarą melstasi plačiomis, kokia buvo paties Jėzaus meilė, intencijomis: už visą Bažnyčią – popiežių, vyskupus, kunigus, diakonus, katechumenus, visą Dievo tautą, už visus krikščionis, kitų religijų išpažinėjus, už žydų tautą, kuriai Dievas pirmas prakalbėjo, už visą žmoniją, taip pat už tuos, kurie netiki Kristaus, ir tuos, kurie Dievo visai nepripažįsta.
Liturgijos centre Kristaus Kančios pamaldose buvo Šventojo Kryžiaus pagerbimas (taip pat ir asmenišku gestu – jį pabučiuojant).
Didžiojo penktadienio vakarą iki Didžiojo šeštadienio Velyknakčio Bažnyčia su Prisikėlimo viltimi liko budėti prie Viešpaties kapo.
Visai vakare, apie 22 val., arkikatedroje palaiminimu Šventojo Kryžiaus relikvija baigėsi Kryžiaus kelio procesija, kuri buvo einama nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir tęsėsi iki arkikatedros bazilikos.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
