Gegužės 4 d. VDU Katalikų teologijos fakulteto Didžiojoje auloje vyko Teofiliaus Matulionio metams skirta mokslinė konferencija „Martyrium reikšmė Bažnyčios gyvenime XX a. totalitarinių ideologijų kontekste“. Ją rengė Kaišiadorių vyskupijos kurija, Katalikų teologijos fakultetas bei Gyvenimo ir tikėjimo institutas.
Konferencijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas, KTF Didysis kancleris Lionginas Virbalas, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, kelių vyskupijų kunigai, Kauno kunigų seminarijos bendruomenė, seserys benediktinės, eucharistietės ir kt., Teofiliaus Matulionio giminaičiai, nemažai Kauno visuomenės – juk jų mieste ryškūs kelerių metų T. Matulionio tarnystės pėdsakai.
„Dovana arkivyskupui Teofiliui ir sykiu Teofiliaus dovana mums“
Konferencijos atidarymo žodį taręs KTF dekanas dr. Benas Ulevičius atkreipė dėmesį, jog per arkivyskupą Teofilių Matulionį turime galimybę ne tik naujai kelti šventumo klausimą; jis ir šiandien aktualus, o totalitarinių režimų atgimimo grėsmė tebėra reali. Konferencijos dalyvius pasveikinęs Kauno arkivyskupas L. Virbalas pasidžiaugė dar viena proga pažinti T. Matulionį, jo tikėjimo paprastumą ir tiesumą paklausiant savęs – ar mums to nereikia šiandien? Be to, tai ir proga praplėsti žvilgsnį sugrįžtant į „raudonojo maro“ – komunizmo pradžią, skaudžiai palietusią Bažnyčią, kunigų tarnystę ir jų likimus Rusijoje, ir iš tikro prasidėjusią tikėjimo kankinystę.
Žodį taręs renginio globėjas Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas atkreipė dėmesį, jog šventieji mūsų žvilgsnius kreipia ne į save, bet į Kristų, o Teofiliaus Matulionio pavyzdys ypač byloja apie kiekvieno žmogaus teisę į laisvę, kad nei vienas kokiu nors būdu negali būti pažemintas. Vysk. J. Ivanauskas linkėjo, kad ši konferencija būtų praplečianti žvilgsnį ir atsakomybę – tai dovana arkivyskupui Teofiliui ir sykiu Teofiliaus dovana žmonėms.
Plenariniame posėdyje – jam pirmininkavo kan. dr. Kęstutis Žemaitis ir dr. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB – buvo skaitomi 4 išsamūs pranešimai Teofiliaus Matulionio gyvenimo ir kankinystės temomis.
Trumpai apie save – rūpestis dėl kitų
Pirmąjį pranešimą „Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio laiškai iš įkalinimo vietų (1947–1956 m.)“ skaitęs dr. Arūnas Streikus (VU), be T. Matulionio laiškų savo broliams Juozui ir Jeronimui, brolienėms iš kalėjimų Oršoje, Vladimire ir Potmos neįgaliųjų namų apžvalgos, sakė, jog T. Matulionio dėka, kai archyvuose atrado jo 4 tomų operatyvinio sekimo bylą, jis pats pasuko Bažnyčios istoriko keliu.
Mokslininkas minėjo, jog laiškai (iš Vladimiro kalėjimo – rusų kalba) kaip geriausias istorinis šaltinis atskleidžia tikrąjį, „neretušuotą“, asmens vaizdą. Laiškuose T. Matulionis trumpai, vienu kitu sakiniu – „gyvenu po senovei“, „sveikata po senovei“ – rašo apie save, daugiau rūpinasi artimaisiais, dėkoja jiems už paramą, apgailestauja, kad broliai dėl to nuskriaudžia savo šeimas, nesielvartauja, nesiskundžia dėl kalėjimo sunkumų. Jam rūpi, kaip toliau klostosi Kaišiadorių vyskupijos likimas, meldžiasi už ją, domisi religiniu gyvenimu Lietuvoje, ypač „brangaus“ (kaip pats pavadino) jaunimo dora ir tikėjimu (pasak dr. Streikaus, būtent dėmesys jaunimo sielovadai galėjo būti trečiojo Matulionio įkalinimo priežastis).
Dr. Streikus ypač atkreipė dėmesį į Potmos (Mordovija) neįgaliųjų namus – į juos T. Matulionis, lig tol geros sveikatos, pateko sunkios būklės, jo sveikata galėjo būti sąmoningai sutrikdyta, o šie namai iš esmės buvo įkalinimo vieta. Sustiprėjęs ėmėsi pastoracinio darbo tarp įvairių tautų katalikų, klausė išpažinčių, teikė Švenčiausiąjį Sakramentą (komunikantus – „Dievo pyragus“ gaudavo iš Lietuvos).
„Grubiausia prievarta“
Dr. Roma Zajančkauskienė savo pranešime „Teologinių dorybių sklaida arkivyskupo Teofilio Matulionio kankinystėje“ pabrėžė, jog šios dorybės ir jo kaip dvasininko tapatybė skleidėsi visame T. Matulionio gyvenime. Daktaro disertaciją apgynusi R. Zajančkauskienė minėjo atpažįstanti tai iš 7 ganytojiškųjų laiškų, 14 aplinkraščių kunigams bei asmeninės korespondencijos, KGB bei kitų archyvų medžiagos tyrinėjimų. Visur, kur atsidurdavo, jis pirmiausia rūpinosi atlikti kunigo pareigas – pasitarnauti žmonėms. Tardymo protokoluose yra užfiksuota jo bekompromisė laikysena: „Klausiau išpažinčių ir to neketinu atsisakyti.“
Jis nuolankiai priėmė skyrimą skurdžiame darbininkų rajone Peterburge kurti Švč. Jėzaus Širdies parapiją ir statyti bažnyčią (rūpinosi ir lėšomis, nuolankiai jų prašydamas kartais ir su kepure rankoje prie bažnyčių). „Tai grubiausia prievarta“ – rašė sovietų valdžiai savo pareiškimuose apie didėjančius tikėjimo suvaržymus. 1923 m. buvo įkalintas Maskvos kalėjime su kitais dvasininkais (keliems buvo įvykdyta mirties bausmė). Už pogrindinę pastoraciją (pvz., slapta rengiant sakramentams, švenčiant Mišias privačiuose butuose) ištremtas į Solovkų salas. Ir čia, pasak dr. Zajančkauskienės, stengėsi per tikėjimą sustiprinti kalinių žmogiškąjį orumą (kad jie nėra vien „numeriai“), organizavo Mišių aukojimą ir buvo pasiryžęs atlikti visas kunigiškąsias pareigas („jokie ...manęs neįtakos“).
Birštono sakralinio muziejaus vedėja R. Zajančkauskienė, be to, paliudijo pastebinti, jog Matulionis labai paliečia žmones ir šiandien, stiprina ir įkvepia, kad autentiškomis krikščioniškomis vertybėmis grįstas gyvenimas gali būti skausmingas, tačiau ir labai prasmingas.
„Grąžinti šią tautą Kristui“
„Salvator mundi, salva Russiam! Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sielovadinė meilė Rusijos žmonėms“ – taip pavadintą pranešimą skaitęs mons. dr. Algirdas Jurevičius atkreipė dėmesį, jog gyvendamas Peterburge T. Matulionis buvo patekęs į patį istorinių įvykių sūkurį siaučiant ekonominei suirutei, bolševikams vis labiau įsisiautėjant ir kurstant minias, o Leninui paskelbus „garsųjį“ dekretą dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Kai daugelis parapijų liko be kunigų, o pats Matulionis buvo labai slapta įšventintas vyskupu, jis toliau tarnavo žmonėms. Dėl politinių aplinkybių atsiradus galimybei grįžti į Lietuvą, T. Matulionis sutiko tik po apmąstymų.
Grįžęs į tėvynę, T. Matulionis, pasak dr. Jurevičiaus, tapo patikimu informacijos apie sovietų Rusijos tikrovę šaltiniu to meto Lietuvos spaudoje. Tačiau jis nepaliovė rengtis misijoms Rusijoje. Telkė tam kunigus iš vyskupijų, ugdė (būrelyje) seminaristus (jam priklausė ir būsimasis kun. Alfonsas Svarinskas), netgi rinko liturginius reikmenis, vadovavo Sąjungai misijoms remti. Ypač kvietė melstis už Rusijos žmones, kad komunistinė sistema nesunaikintų katalikų ir stačiatikių Bažnyčių. Pranešimą „Kova prieš Bažnyčią Rusijoje“ jis viešai perskaitė Lietuvos I Eucharistiniame kongrese 1934 metais. Platino maldą savo mylimai šventajai Kūdikėlio Jėzaus Teresei (apie T. Matulionio dvasines sąsajas su šv. Teresėle galima paskaityti 2017/5 „Artumoje“, kun. Mariaus Talučio straipsnyje) už komunistinį terorą išgyvenančią Rusiją, sakė, kad jos „žmonių kančios atpirks ir grąžins šią tautą Kristui“.
„Neatsisakau kiekvieną akmenį sujudinti dėl misijos Rusijoje“ – citavo T. Matulionį dr. Jurevičius. Svajonė grįžti į ją apaštalauti neišsipildė, nors su viltimi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui T. Matulionis ir siuntė prašymo laišką vokiečių valdžiai, siūlydamas padėti įveikti komunizmą „nauju mąstymu“, pranašaudamas eschatologinį komunizmo ir katalikybės susidūrimą.
Kad seserys būtų „gyvosios monstrancijos“
Ses. dr. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė pranešime „Vyskupas Teofilius Matulionis – kapelionas martyrium bendruomenėje“ atkreipė dėmesį, jog arkivyskupo Juozapo Skvirecko pavedimu jis atėjo patarnauti seserų benediktinių vienuolijai jai tekusių išbandymų (skilimo ir pertvarkos) metu, tačiau padėjo jai atsitiesti ir gerokai dvasiškai paaugti. T. Matulionis, be kita, davė pradžią seserų įšventinimo apeigų atnaujinimui, rekonstravo benediktinių bažnyčią, kad pradėtų joje nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją, o per ją seserys būtų susitelkusios apie Kristų, neštų Jo šviesą kitiems, būtų Jo „gyvosiomis monstrancijomis“ (pasak ses. dr. Gabrielės, adoracija kaip slaptas tylus ginklas buvo svarbus okupacijų metais; nutraukta sovietmečiu ji atnaujinta sulig Nepriklausomybės pradžia, ir tai padėjo vienuolijai išlaikyti kontempliatyvaus gyvenimo bruožų).
Benediktinėms laikotarpis iki 1940 metų, pasak ses. dr. Gabrielės, buvo „aukso amžius“ – šiuo dvasinio klestėjimo laiku buvo net 52 seserys, jos, beje, sėkmingai dirbo socialinėje, pedagoginėje srityse, platino Lietuvoje naują – M. Montesori pedagoginę sistemą. Yra likę seserų prisiminimų apie kapelioną kaip tėvišką, pagarbų, iškalbingą, seserys juo visiškai pasitikėjo, o skiriant jį karo kapelionu prašė palikti patarnauti ir jų vienuolijai. T. Matulionio dėka seserys benediktinės buvo įsitraukusios į žydų vaikų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais.
-----------
Popietinėse sekcijoje buvo nagrinėtas T. Matulionio gyvenamojo meto platesnis kontekstas, sietinas su kitomis to meto asmenybėmis, pvz., Dievo tarnais arkivyskupu Mečislovu Reiniu, vyskupu Vincentu Borisevičiumi. Pranešimus skaitė kan. dr. Rimas Skinkaitis, kan. dr. Kęstutis Žemaitis, dr. Arūnas Grickevičius, dr. Vaida Kamuntavičienė, prof. Alfonsas Motuzas, kun. Nerijus Pipiras ir kiti lektoriai.
Užbaigiant konferenciją iš Gimnazijos gatvės jos dalyviai persikėlė į Perkūno namą Aleksoto gatvėje ir dalyvavo parodos, skirtos Teofiliui Matulioniui, atidaryme (žr. >>).
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
