Arkikatedros parapijos Atsinaujinimo dienoje – pranešimai ir liudijimai apie Dievo tarnaites Adelę Dirsytę ir Eleną Spirgevičiūtę (2017 10 07)
Kauno arkikatedros bendruomenė spalio 6–7 d. surengė Atsinaujinimo dieną pakviesdama į evangelizacinę programą bei pasirūpindama skleisti Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės bei Elenos Spirgevičiūtės šventumo garsą.
Spalio 7-ąją arkikatedros bendruomenė bei visi norintieji buvo pakviesti iš arčiau pažinti jų gyvenimą, asmenybes, kankinystę už tikėjimą ir melstis, kad sulauktume sėkmingos beatifikacijos proceso (jis arkivyskupijoje pradėtas 2000-aisiais) baigties Bažnyčiai pripažįstant šių lietuvių pasauliečių moterų šventumą.
Jų šventumo sklaida nuoširdžiai užsidegusių kunigų – bylų postulatoriaus kun. Andriaus Končiaus ir kun. Nerijaus Pipiro – išsamius pranešimus praturtino ne tik įvairiuose šaltiniuose užfiksuoti amžininkų prisiminimai, bet ir gyvi garbių šio renginio svečių, pažinojusių A. Dirsytę bei E. Spirgevičiūtę, liudijimai.
Adelės Dirsytės gyvenimą apžvelgęs bylų postulatorius kun. A. Končius atkreipė dėmesį į jos dalyvavimą ateitininkų organizacijoje, studijas bei gautą išsilavinimą (baigė germanistikos studijas) Kauno universitete, susitikimus su ten dėsčiusiais Dievo tarnu arkivyskupu Mečislovu Reiniu, profesoriais Stasiu Šalkauskiu, Pranu Dovydaičiu. Visa tai brandino pasiryžimą tarnauti kitiems.
Adelė Dirsytė daug dėmesio skyrė moters pašaukimui, jos savivokai ugdyti. Dalyvavo lietuvių katalikių moterų draugijoje, rengė konferencijas, kursus, rašė straipsnius, ką reiškia moters ir motinos pašaukimas ir savo gyvenimo paaukojimas, kaip dorybių praktikavimu atsispirti komunizmo blogiui. Šiais darbais ir sąmoningumu ji tarsi pralenkė savo laiką. Be kita, Adelė Dirsytė jau šventė Dievo Gailestingumą, žvelgdama Gailestingąjį Jėzų, o Sibire yra parašiusi ir Atvelykio (Dievo Gailestingumo) sekmadienio maldą.
Mokytojos ateitininkės veikla ji užkliuvo saugumui kaip sovietinei sistemai potencialiai pavojingas žmogus. Dėl to ji patyrė nuožmių tardymų, falsifikuojamus kaltinimus ir paskui 10 metų kalėjimo. Silpnos sveikatos buvo verčiama dirbti daug ištvermės reikalaujančius fizinius darbus. Kalėjusios kartu jaunos moterys ir merginos yra paliudijusios, kokia dvasinė atrama ir paguoda šiomis nuožmiomis sąlygomis joms buvo Adelė Dirsytė.
„Ji mokė maldų, kaip iškęsti sunkumus, pati likdama pozityvi ir šviesi. Nerasta nei vieno neigiamo pasakymo apie ją kankinusius žmones. Adelės nuostata: mes galime tik atleisti. Tai atleidimas, kuris padeda neatsakyti tuo pačiu, neįpulti į neapykantą už tai, kas mums yra pakenkta. Ji liudijo savo meilę, ištikimybę Kristui ir tiesai. Ji tikrai yra tikėjimo kankinė, dėl kankinimų patyrusi suluošinimą ir mirtį“, – sakė kun. A. Končius, pabrėždamas jos dvasinį autoritetą (pvz., nei viena iš kalinių neištekėjo už vietinių rusų). Visiškai palaužta Adelė Dirsytė mirė Chabarovsko ligoninėje, jos kapas liko nežinomas.
Vėliau renginyje liudijimu pasidalijo viešnia, tremties kančias iškentusi Aldona Steponaitytė-Draudvilienė. Ji sakė lageriuose trumpai sutikusi Adelę Dirsytę, ją, sutinusią nuo ligos ir kančios, aplankė ligoninės palatoje. Pasitikėjimas Dievu, malda, meilė Tėvynei, jos partizanų auka teikė stiprybės kalinėms, padėjo nepalūžti Sibiro lageriuose. Tokia buvo ir Adelė Dirsytė, nuolat palaikiusi kitų kalinių moterų dvasią.
Renginyje dalyvavo Adelės Dirsytės brolio dukra Irena Birutė Liubkevičienė. Promislavo vienkiemyje (Šėtos parapijoje, Kėdainių r. ) su vienu išlikusiu trobesiu ji bando palaikyti gyvybę – tam jėgų teikia pati Adelė, patraukianti čia ir tuos, kurie nori apsilankyti ir būti pavaišinti Dirsynės mėtų arbata. Šiuo metu stengiamasi surinkti lėšų sodyboje pastatyti koplytstulpį Adelės Dirsytės atminimui.
Kun. Nerijus Pipiras savo pranešime pirmiausia atkreipė dėmesį į pasirinkimus, kuriuos savo gyvenime padarė du jauni kauniečiai. Vienas jų (sovietų „didvyris“, kurio pavarde buvo pavadinta netgi gatvė Kaune, Alfonsas Čeponis) pasirinko niekšiškų nedorybių, o kitas – Elena Spirgevičiūtė – aukos kelią.
Apžvelgęs Elenos vos 20 metų gyvenimą, kun. Nerijus atkreipė dėmesį į šeimos ir „Saulės“ gimnazijos bei čia dirbusių seserų kazimieriečių ugdymą, į merginos svajones būti vaikų gydytoja, o joms neišsipildžius (buvo uždarytas universitetas) baigtus mokytojų kursus. Elena pasižymėjo paklusnumu tėvams, o ypatingą dvasinį subrendimą parodė 1944 m. sausio 3 d. vėlyvą vakarą šeimą ištikusios tragedijos akivaizdoje. Už pasipriešinimą keturių įsibrovėlių į namus prievartai (jie nužudė ir Elenos tetą bei motiną) Elena buvo nušauta – kulkos nudeginta ranka byloja, kad mirtį Elenutė pasitiko kryžiaus ženklu.
Pasak kun. Nerijaus, jos šventumo žymė buvo ir laidotuvės, į kurias gausiai susirinko visas Kaunas. Senosiose miesto kapinėse, kur iš pradžių buvo palaidota, jos kapas buvo tapęs to meto jaunimo traukos vieta. Ne vienas kunigas (kun. Alfonsas Grauslys, kan. Juozapas Želvys, kun. Pranas Račiūnas MIC, kun. Krizantas Juknevičius) matė E. Spirgevičiūtės šventumą, rūpinosi skleisti žinią apie jį, suvokdami, kokį herojiškumą tikinti mergina parodė gindama skaistumą ir moteriškąjį orumą.
Elenos Spirgevičiūtės sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė pasidalijo prisiminimais apie sesę, kuri nuo pat paauglystės buvo nuoširdžiai tikinti, logiškai mąstanti, visada norėjo padėti kitiems. Vakarais jos kartu melsdavosi, o Elenutė prieš pamokas „Saulės“ gimnazijoje užsukdavo į šv. Mišias Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Apie tą kruvinąjį vakarą buvo paliudyta, kaip Elena prieš mirtį palaimino savo artimuosius, kalbėdama, jog ji mirs, o jie gyvensią. Jos pasiryžimą verčiau mirti, nei pasiduoti prievartai netrukus palydėjo mirtini šūviai.
Skautijos sesę Eleną Spirgevičiūtę atvykimu į renginį pagerbė Skautų organizacijos atstovė Nomeda Bepirštytė. Atsinaujinimo dienos dalyviai visi kartu pasimeldė maldomis prašydami Dievą, kad Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė ne tik būtų pamokantis ir padrąsinantis šventumo pavyzdys, bet ir taptų mūsų užtarėjomis danguje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
