Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatytas restauruotas Švč. Sakramento bažnyčios vitražas „Nukryžiuotasis“ (2017 10 17)
Spalio 17 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune atidaryta paroda „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“, kurioje pristatyta vienas seniausių ir vertingiausių vitražų Lietuvoje – XIX a. pab. garsiosiose Austrijos „Geyling“ vitražo dirbtuvėse sukurtas „Nukryžiuotasis su angelais“.
Kauno Švč. Sakramento bažnyčios vitražas (kartu su kitais 4 evangelistus vaizduojančiais vitražais) dar 1934 m. buvo įsigytas iš Peterburgo dvasinės akademijos, kuriai jis ir buvo sukurtas. Vitražas puošė centrinį bažnyčios langą prie didžiojo altoriaus. Sovietams uždarius bažnyčią, buvo išardytas ir dėžėse išvežtas į Pažaislį kartu su trimis kitais, vėliau perduotas muziejaus fondams. 2016–2017 m. vitražas „Nukryžiuotasis“, iki šiol žinomas tik iš kelių nespalvotų fotografijų, buvo restauruotas. Šiuo metu jis eksponuojamas muziejuje, o vėliau sugrįš į Švč. Sakramento bažnyčią. Restauruojami ir kiti vitražai viliantis, jog atsiras ir pradingusieji Bažnyčios istorijai skaudžiame laike .
Sutiktuvių renginyje dalyvavo ir kalbėjo muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, Kauno Švč. Sakramento bažnyčios rektorius kun. Jonas Stankevičius, restauratorius Daugis Bumbulis bei muziejininkė Raimonda Norkutė.
„Šiandien džiugi diena, nes grįžta kūriniai, kurie buvo išnykę iš akiračio“, – sakė muziejaus direktorius, primindamas vitražų atsiradimo Švč. Sakramento bažnyčioje kontekstą. Kai ši bažnyčia sovietų valdžios buvo uždaryta įrengiant joje kino teatrą „Santaka“, tuometinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Petro Stausko rūpesčiu vitražai buvo išmontuoti, supakuoti ir išvežti į muziejaus saugyklas Pažaislyje. Pasak direktoriaus, ilgus metus neišpakuotos keturios dėžės su stiklais muziejaus darbuotojų, restauratorių dėka parkeliauja kaip restauruoti aukšto meninio lygio XIX a. kūriniai.
„Nuoširdžiai ačiū, kad išsaugojote, kad prisidėjote prie vitražų atgimimo, kad jie teiks džiaugsmą bažnyčios erdvėje ir keis tuos žmones, kurie į juos žvelgs“, – sakė Kauno arkivyskupas L. Virbalas, prisimindamas savo įspūdžius iš piligrimystės didingoje Šventosios Šeimos (Sagrada Familia) bažnyčioje Barselonoje, kur ypač patyręs, kokia svarbi ir paveiki žmogui yra bažnyčios architektūros dalis – spalvų žaisme žėruojantys langai su vitražais. Arkivyskupas pasidalijo lūkesčiu, kad ir visa bažnyčia atgimtų, taptų ta erdve, kur galėtume džiaugtis ir melstis.
Žodį tarė ir ypač gausių aplodismentų sulaukė beveik 40 metų stažą turintis aukščiausios kategorijos restauratorius Daugis Bumbulis, restauravęs „Nukryžiuotąjį“ kartu su restauratore Dalia Mulevičiene. Pasak restauratoriaus, minėti vitražai, kai Lietuva juos įsigijo iš Peterburgo dvasinės akademijos, buvo pirmąkart restauruoti lietuvių dailininko Stasio Ušinskio. Jie buvo bažnyčioje iki jos uždarymo 1964 m. Šie dėžėse surasti ir restauruoti baigiami vitražai, pasak D. Bumbulio, labai meniški, europinio lygio, beveik prilygstantys Vilniaus Šv. Jonų ar Rokiškio Šv. Mato bažnyčios vitražams. „Kai juos suradome dėžėse, teko dėlioti tarsi dėlionę“, – sakė restauratorius, paminėdamas, jog „Nukryžiuotasis“ buvo nukentėjęs mažiausiai, palyginti su kitais, jį restauruojant pavyko išlaikyti nemažai autentiškų „Geyling“ vitražo dirbtuvių detalių. Karo metais daug vitražų bažnyčiose buvo išgrobstyta ar sunaikinta.
Naują gyvavimo etapą pradedantį vitražą „Nukryžiuotasis“ pristatė muziejaus darbuotoja Raimonda Norkutė, atkreipdama dėmesį į retą jo ikonografijos tipą – 4 angelai į Mišių taures renka Nukryžiuotojo kraują. Tai jungtis tarp Golgotos kalno dramos ir šv. Mišių liturgijos. Kristus vaizduojamas ir miręs, ir kartu gyvas, atmerktomis akimis; tai jo dvasinės gyvybės įvaizdis. Vitražo autorius dail. R. Geylingas garsėjo savo tapyba ant stiklo.
Tuometinio Švč. Sakramento bažnyčios rektoriaus (nuo 1926 iki 1944 metų) prel. prof. Blažiejus Čėsnio iniciatyva buvo parengtas visos bažnyčios atnaujinimo projektas. Sienoms dekoruoti parinkta eucharistinė tematika, o didžiajam altoriui buvo numatytas Nukryžiuotasis. Tad atsiradus progai šis vitražas ir kiti trys buvo nupirkti iš Peterburgo dvasinės akademijos. Lietuvą jie pasiekė ganėtinai apgadinti. Po bažnyčios uždarymo bemaž pusę amžiaus vitražas „Nukryžiuotasis“ Lietuvoje buvo žinomas tik iš dviejų nespalvotų fotografijų – 1934 m. nuotraukos su didžiuoju altoriumi ir 1968 m. nuotraukos S. Budrio knygoje apie Lietuvos vitražo meną. R. Norkutė pasidžiaugė, jog dabar vitražas pirmiausia kaip sakralinis kūrinys galės kalbėti mūsų dabarčiai ir būti tiltu į kiek tolėliau, su amžinybe.
Švč. Sakramento bažnyčios rektorius kun. J. Stankevičius padėkojo muziejaus vadovams ir darbuotojams už gražų bendradarbiavimą, nuoširdžias pastangas saugant, grąžinant ir prikeliant naujam gyvenimui vitražus, už kruopštų darbą – vitražų restauratoriams, kad taip prisidedama prie bažnyčios atkūrimo.
Po šio pristatymo jo dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti „Nukryžiuotojo“, muziejuje eksponuojamo greta kitų sakralinio meno kūrinių. Čia lankytojai ras ir išsamią vitražų istoriją. Paroda veiks iki kitų metų sausio pradžios.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
