Kovo 27 d. Kaune VDU Lietuvių išeivijos institutas pakvietė plačiąją visuomenę į konferenciją „Vienuolijos lietuvių išeivijoje: istorija ir paveldas“. Net 15-oje pranešimų buvo paliestos seserų vargdienių, kazimieriečių, benediktinių, kotryniečių, tėvų marijonų, jėzuitų ir kt. vienuolijų misijos, susijusios su išeivija ir plačiai pasklidusios pasaulyje, darbuojantis dėl tėvynainių, tų kraštų žmonių, bet labiausiai – dėl Dievo karalystės plitimo. Konferencijoje stabtelėta prie tikrų mūsų tautos šviesulių – palaimintojo Jurgio Matulaičio, Dievo tarnaitės Motinos Marijos Kaupaitės, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, tėvo jėzuito Antano Liuimos ir kitų, savo darbais ir savo laiku tiesusių dvasinius ryšius tarp Lietuvos ir pasaulio, ypač ten, kur lietuvių būta daugiausia.
Būtent ryšius, labai svarbius šiandien, susvetimėjusiame pasaulyje, minėjo ir konferencijos dalyvius Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (jame vyko šis renginys) pasveikinęs VDU Lietuvių išeivijos instituto direktorius prof. Egidijus Aleksandravičius, šia proga prisimindamas ir ses. Daivos Kuzmickaitės MVS įžvalgą, jog išeivijoje per žmogiškųjų ryšių puoselėjimą buvo padedama atrasti ir tikėjimą.
Vienuolijų istorijos išeivijoje ištakos konferencijoje ypač susietos su pal. Jurgiu Matulaičiu. Apie savo vienuolijos steigėją tėvą Jurgį MIC kalbėjusi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos vyresnioji ses. Viktorija Plečkaitytė MVS atkreipė dėmesį, jog jis gyveno rūpesčiu, kaip marijonus atgaivinti Lietuvoje, o degant šiuo troškimu – žvelgti ir į išeiviją. T. Jurgis pats buvo patyręs išeivio dalią – beveik 30 metų gyveno ne Lietuvoje, pažino įvairių kultūrų žmones.
J. Matulaitis nematė marijonų kaip tautiškos vienuolijos, jam vienuolijos misija buvo kurti Dievo karalystę, o tai pranoksta tautinius apribojimus. T. Jurgio mintyje buvo marijonų vienuolijos steigimas ir Čikagoje (gavus kvietimą marijonams įsikurti Amerikoje). Jis pats nuvyksta į Čikagą 1913 m.; ten įsteigiami marijonų namai, jie gauna parapiją, nuo 1920 m. yra „Draugo“ leidėjai, greta marijonų židinio plečiasi pasauliečių talkininkų veikla ir kt.
Ses. V. Plečkaitytė MSV , be kita, atkreipė dėmesį, jog prieš šimtmetį, 1918 metais, t. Jurgio įsteigtos pirmosios lietuviškos vienuolijos – Vargdienių seserų kongregacijos – penkios seserys 1936-aisiais išvyko į Ameriką. Putname atidarė savo namus, svarbesnės misijos– jaunimo ugdymas, švietimas, spauda. Ypač pokario metais vienuolijos namai dažnai tapdavo pirmąja stotele išeiviams.Apie pal. J. Matulaitį bei seseris vargdienes konferencijos dalyviams pasakojo ir ses. V. Plečkaitytės muziejuje pristatyta jubiliejinė ekspozicija.
Šią temą dokumentine medžiaga ir savo impresija vėliau pratęsusi Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėja Irena Petraitienė iškėlė t. Jurgio troškimą, kad per brolių marijonų ir seserų vargdienių misijas „Dievo darbai klestėtų“, pabrėžė šių žmonių išsilavinimą, pasirengimą ir užsidegimą tarnauti žmonėms.
Manto Masioko pranešimas suteikė progą geriau pažinti Dievo tarnaitę Motiną Mariją Kaupaitę, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos steigėją. Jos gimtojo krašto – Ramygalos – gimnazijos mokytojas pasakojo norintis jaunimui parodyti šią seserį kaip dvasinį autoritetą. Užaugusią Gudelių kaime, ją vėliau brolis kunigas pasikviečia šeimininkauti į Ameriką. O čia ir gimsta „naujas užmanymas“ (kaip rašyta spaudoje) – steigti moterų vienuoliją, kurios vyresniąja, baigusi naujokyną Šveicarijoje, ir buvo paskirta Marija Kazimiera Kaupaitė SSC. Ji prieškariu rūpinosi vienuolijos įsikūrimu Lietuvoje. Per beveik dešimtmetį nuo pirmojo vizito buvęs 20 seserų būrelis Pažaislyje išauga iki 100, o jų vyresnioji Motina Marija 1933 m. už indėlį į Lietuvos švietimo sistemą buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Plačiau Šv. Kazimiero seserų kongregacijos praeitį ir dabartį pristatęs kun. dr. Gediminas Jankūnas (jo rūpesčiu Lietuvą yra pasiekusios Motinos Marijos Kaupaitės 1-ojo laipsnio relikvijos, gerbiamos Pažaislio ir Ramygalos bažnyčiose) atkreipė dėmesį, jog jų misija ypač buvo skirta merginoms ugdyti (tam steigė akademijas, mokyklas, gimnazijas, internatus ir kt.). Visuomenė iš jų laukė aktyvios veiklos, o ir jos pačios noriai ėjo į žmones. Be to, ir sparčiai gausėjo – po karo narių būta beveik 600. Įsikurti Lietuvoje nuo pat pradžių buvo šios vienuolijos projektas. Seserys kazimierietės atvyko į Lietuvą 1920 m. jau kaip subrendusi vienuolija. Atgavusios vienuolijos namus Pažaislyje, kai buvo atkurta Nepriklausomybė, seserys tapo atrama Bažnyčiai ir toliau plėtoja savo misiją.
Apie Dievo tarną Mečislovą Reinį kalbėjęs kun. Nerijus Pipiras iškėlė arkivyskupo bičiulišką ryšį su Vargdienių seserų kongregacija. M. Reinys bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, joje darbavosi ir seserys vargdienės, talkinusios ir moterų socialiniuose kursuose. Seserys patarnavo arkivyskupui M. Reiniui Vilniuje, o kai jį suėmė – lankė Vladimiro kalėjime, tuo užsitraukdamos KGB bylą.
Unikali galimybė kauniečiams tądien buvo sutikti misonierių tėvą Antaną Saulaitį SJ, sukaupusį „Misijų stotelę“ – ypatingą misijų svetur nuo 1968 m. palikimą. T A. Saulaitis SJ pristatė savo brolius jėzuitus, kurie misijų keliais buvo pasiekę Braziliją, Naująją Zelandiją, Australiją, Jungtines Valstijas, Kanadą, kt.; be to, ranka rankon darbuotasi ir su kitomis vienuolijomis – marijonais, pranciškonais, saleziečiais.
Enrika Blikertaitė (LMA Vrublevskių biblioteka) ir VDU doktorantas kun. Victor Bilotas pristatė vienuolius kunigus, tarnavusius Sibire XIX ir XX a. Pranciškonai ir jėzuitai buvo tarsi apglėbę visą Sibirą, lietuvių gyvenvietes. Be kitų, paminėtas ir kaunietis pranciškonas kun. Paulius Saulius Bytautas OFM, savo laiku buvęs vienintelis kunigas Novosibirsko, Tomsko srityse, lankydavęs žmones, ir žmonės jį, o tiems, kurių nepasiekdavo, rašydavęs laiškus.
Ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB pasidalijo Kauno seserų benediktinių istorija (įsikūrė Kaune, kai 1627 m. iš Nesvyžiaus atvyko penkios seserys), papasakodama ir apie jos atšaką emigracijoje, Bedfordo Taikos Karalienės bendruomenėje, susikūrusią dviem seserims dėl sovietų okupacijos pasitraukus iš Lietuvos. Tačiau jos gyvavimas jau yra nutrūkęs, vienuolyno namai Amerikoje uždaryti.
Tėvo jėzuito prof. akademiko Antano Liuimos nuopelnus Lietuvai apžvelgė dr. Aldona Vasiliauskienė. T. A. Liuima buvo 1956–1992 m. išeivijoje veikusios Lietuvių katalikų akademijos (su židiniais Niujorke, Bostone, Toronte ir kt.) pirmininkas, 55 tomų metraščių redaktorius. Be kita, ir pirmasis lietuvis, Grigaliaus universiteto profesorius, pelnęs gerą vardą ir praskynęs kelią kitiems lietuviams šiame popiežiškajame universitete.
Konferencijoje pranešimus dar skaitė dr. Vaida Kamuntavičienė, ses. Lidija Edita Šicaitė SSC, ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ, Judita Puišo, Ilona Strumickeinė. Buvo pristatyti kotryniečių kongregacijos ryšiai su kotrynietėmis okupuotoje Lietuvoje, Čikagos kazimieriečių paveldas, dabartinė lietuvių katalikų sielovada JAV ir kita.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
