„Viskas prasidėjo nuo ugnies kibirkštėlės, nuo žiežirbos“ – tokius žodžius kartais girdime per pranešimus apie kilusius gaisrus: atsiranda vis dar neatsakingų ir apsileidusių žmonių, kurie imasi žolę deginti, per tai sudegina savo namus, o kartais net ir patys dūmuose žūsta. „Viskas prasideda nuo mažos ugnies kibirkštėlės.“ Ugnis turi nepaprastą galią, kuri kartais gali net ir pakenkti žmogui.
Mes šiandien pradėjome apeigas šventindami ugnį. Pagal seną Bažnyčios paprotį Velyknakčio pamaldos turi prasidėti saulei nusileidus, kad ugnis būtų tamsos apgaubta ir labiausiai išryškėtų ugnies galia išsklaidyti tamsą.
Tamsa simbolizuoja senąjį nuodėmės apimtą pasaulį, kuriame vis garsiau girdisi šūksnis: „Kristus mums šviečia!“ Gražu buvo žiūrėti, kaip nuo Velykinės žvakės bažnyčios erdvė prisipildė šviesos, nes Jūs užsidegėte savo žvakelę, ugnies kibirkštėlę vis perduodami toliau stovintiems broliams ir sesėms. Tik pagalvokime, kaip pasikeistų mūsų visuomenė, jeigu mes gerą žodį, meilingą žvilgsnį, artimo meilės darbą vis perduotume kitam: taip plistų gerumas, Dievo pažinimas ir tikėjimas.
Šiandien gausūs Dievo žodžio skaitiniai mums pristato pagrindinius Išganymo istorijos įvykius: pasaulio sukūrimą, išgelbėjimą iš vergovės, kvietimą ateiti prie gyvojo vandens šaltinio ir priimti naują požiūrį į gyvenimą. Šiuose įvykiuose ypač atsiskleidžia nepaprasta Dievo meilė žmogui.
Vienas mistikas savo maldoje taip meldėsi: „Atmink, Viešpatie, tau reikia manęs, o man reikia tavęs. Jei tavęs nebūtų, kam aš siųsčiau savo maldas? Jeigu manęs nebūtų, kas tuomet su tavimi bendrautų?“ Ši keista malda išreiškia gilią tiesą, kad Dievas nori nuolat su žmogumi bendrauti, kaip ir žmogus trokšta būti bendrystėje su Viešpačiu.
Kuomet du asmenys vienas su kitu nori bendrauti, įvyksta susitikimas. Mes šiandien taip pat atėjome į ypatingą susitikimą su prisikėlusiu Viešpačiu, panašiai kaip tos moterys iš Evangelijos: jos tikėjosi rasti kape paguldytą mirusį Jėzų, o išgirdo angelo žodžius: „Jo čia nėra, Jis prisikėlė.“ Vietoj mirusio Jėzaus atrado gyvą Jėzų.
Sakoma, kad per velykines šventes į bažnyčią ateina ir tie katalikai, kurie paprastai retai kada čia apsilanko. Galbūt kai kurie iš Jūsų šiandien atėjote į bažnyčią ne iš tikėjimo, bet iš tradicijos, kad kiti pirštais nebadytų dėl to, kad net per Velykas nebuvote bažnyčioje. Jūs atėjote, panašiai kaip Evangelijos moterys, be jokio entuziazmo, tikėdamiesi atrasti mirusį Jėzų (t. y. apmirusią Bažnyčią, nusenusius jos lankytojus, išsikvėpusią krikščionybę ir t. t.), tačiau velykinė angelo žinia skelbia, kad Jėzus prisikėlė.
Prikelkite tad savo tikėjimą, prisiminkite savo Krikšto pažadus, kuriuos netrukus visi kartu atnaujinsime. Mes nesame mirę, bet esame gyvi, jei tik priklausome Jėzui. Žinoma, ne visuomet pavyksta išlaikyti pirmykštį Krikšto nekaltumą, kurį suteršia nuodėmė, bet tam mes turime Atgailos sakramentą – išpažintį, kuri vėl sureguliuoja mūsų santykius su Dievu.
Velykų iškilmės pirmavaizdis yra žydų Pascha – išėjimo iš vergovės į laisvę šventimas. Išganingąjį darbą Kristus įvykdė Paschos šventimo dienomis. Paschą švenčiantys žydai turi tradiciją tai švęsti su nerauginta duona: prieš valgant Paschos vakarienę turi būti sunaikintas senasis raugas, iš kurio buvo kepama duona. Tad šeimos tėvas užsidega žibintą ir su vaikais ieško namuose išslapstyto senojo raugo. Vos jį surandą, meta į ugnį sudeginti. Po šio žaidimo šeima būna atsikračiusi senojo raugo. Ši tradicija gerai buvo žinoma apaštalui Pauliui, kuris užrašė tokius žodžius: „Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu.< ...> švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7–9).
Džiugu pasveikinti didžiulį būrį katechumenų, kurie šią šventą naktį yra sąmoningai apsisprendę Krikštu atsikratyti senojo raugo ir tapti naujais kūriniais Kristuje. Jų pavyzdžio įkvėpti ir mes ryžkimės pradėti atnaujintą gyvenimą kartu su Kristumi.
