Gelbėtojas ateina!
Viešpaties angelas Betliejaus piemenims ir visiems geros valios žmonėms paskelbė džiaugsmingą žinią: „Nebijokite! Štai aš jums skelbiu didį džiaugsmą. Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11).
Kristaus Gimimo šventės proga sveikinu visus Kauno arkivyskupijos kunigus, diakonus, Dievui gyvenimą pašventusius brolius bei seseris ir visus pasauliečius, linkėdamas palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio pavyzdžiu leisti Kristaus Evangelijai nušviesti visą jūsų gyvenimą, kad jis būtų pilnas teisumo bei gerumo darbų, linkėdamas būti drąsiais Kristaus liudytojais kasdienybėje, o ypač ten, kur Evangelijos šviesą bandoma išstumti iš visuomenės gyvenimo.
Šv. Kalėdų proga apmąstome didžiąją tikėjimo paslaptį – Jėzaus Kristaus Gimimą ir bandome suvokti, ką tai reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.
Per Kalėdas mes įsiklausome į pranašo Izaijo žodžius: „Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių: „Sakykite Ziono dukrai: 'Štai tavo Gelbėtojas ateina!' Jie bus vadinami 'Šventąja tauta' – Viešpaties atpirktaisiais“ (Iz 62, 11–12). Per Kalėdas mūsų dėmesio centre yra ne šventinis stalas ir kalėdinė eglutė su dovanomis, bet žinia, kad Dievas yra mūsų Gelbėtojas. Jis nuo amžių myli mus ir mes esame jo išgelbėti žmonės.
Šv. Kalėdų džiaugsmą iki galo išgyventi gali tik tas, kuris yra aiškiai suvokęs savo varganą padėtį, kol nebuvo sutikęs Kristaus. Dabartinis Lietuvos gyvenimas akivaizdžiai iliustruoja neišgelbėtų žmonių būvį. Pykčiai, kaltinimai, žeminimai, pavydas, neteisingumas – tai grandinės, neleidžiančios mūsų žmonėms džiaugtis gyvenimu, tai kalėjimas, kuriame nešviečia saulė. Blogis nuodėmės pavidalu įsiveržia į mūsų gyvenimą, sukelia dvasioje sąmyšį ir atima džiaugsmą. Taip buvo prieš Kristų, taip yra dabar, kur nepaliekama vietos Kristui.
Jėzus Kristus atėjo į mūsų tarpą kaip tas, kuris gali sutraukyti nuodėmės grandines ir išvesti mus iš mūsų susikurto kalėjimo į tokį gyvenimo kelią, kuriame pilna džiaugsmo ir vilties. Apaštalas Paulius, pats patyręs Dievo gailestingumą, rašė savo draugui Titui: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus ... ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo ... per mūsų gelbėtoją Jėzų Kristų, kad ... taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 4–7).
Per Kalėdas mes dėkojame Dievui už jo beribį gerumą, už tai, kad jis surado ir apdovanojo mus tuomet, kai mes šito net nebuvome verti. Jėzaus Kristaus asmenyje mes turime Draugą, kuris niekuomet nenuvilia ir į kurį visuomet galima atsiremti. Dabarties žmonių nusivylimas gyvenimu iškalbingiausiai kalba, kad daugelis stokoja tokio kelią rodančio Draugo. Daugelis kenčia ir net pasitraukia iš gyvenimo vien todėl, kad neturi į ką atsiremti, ir jaučiasi apleisti ar išduoti žmonių, kuriais tikėjo ir pasitikėjo. Aitrus pyktis, kuris mus supa, kurio pilna net virtuali erdvė, rodo, kaip giliai sužeisti yra žmonės ir kaip jie stokoja reikalingos atramos.
Kūdikis Betliejaus gyvulių ėdžiose – tai Dievas, vilkintis trapiu žmogaus kūnu ir trokštantis ateiti į kiekvieno mūsų gyvenimą, kad jame būtų apstu gerumo, džiaugsmo ir vilties. Tik nuo šito dieviškojo Kūdikio reikia ne bėgti, bet priimti jį kaip Draugą, kaip ištikimą gyvenimo Palydovą. Jeigu jam pasakytume: „Tu mums nereikalingas“, jis pasitrauktų į šalį ir leistų mums gyventi su savo stabais, pralaimėjimais ir neviltimi.
Kalėdos kviečia priimti Gelbėtoją Kristų kaip kelionės Vedlį ir eiti laikantis jo rankos, nugalint visas kliūtis, trukdančias džiaugtis Dievo mums dovanotu gyvenimu.
Ateinančiais 2012 metais, skirtais palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, nuolat apmąstysime jo gyvenimą ir darbus. Palaimintasis paliudys mums svarbią tiesą, koks gražus ir prasmingas tampa gyvenimas, kai žmogus gyvena vienybėje su Kristumi ir leidžiasi jo vadovaujamas.
Ilgą kelią – nuo vargingo piemenėlio iki kunigo, profesoriaus, vienuolio, arkivyskupo ir Šventojo Sosto legato – palaimintasis Jurgis Matulaitis nuėjo su gerumu, kantrybe ir ištverme. Palaimintasis ne mažiau už mus sutiko blogio – kratas darančius žandarus, tautinį susipriešinimą Vilniuje, sunkius Nepriklausomos Lietuvos metus, visą gyvenimą jį kamavusią sunkią ligą, bet niekuomet nesileido būti blogio įveikiamas. Jo gyvenimo credo – blogį nugalėti gerumu – išaugo iš Evangelijos, kurią kasdien apmąstė ir pavertė kasdienybės tikrove, gelmės.
Palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenimas yra atsakymas į mus kamuojantį klausimą, kaip šiandien turime gyventi, kad nepralaimėtume visuomeninėje, politinėje ir ekonominėje sumaištyje, bet su Betliejaus Kūdikio gerumu bei meile nugalėtume sutinkamą blogį ir nenuilstamai grumtumės už gėrio pergalę.
Arkivysk. S. Tamkevičius
