Kaunas, 2019 07 22
A†A MONSINJORAS VINCENTAS JALINSKAS
(1925–1958–2019)
2019 metų liepos 21 dieną, eidamas 95-uosius metus, Kaune mirė Kauno arkikatedros bazilikos altaristas monsinjoras Vincentas Jalinskas.
Monsinjoras Vincentas Jalinskas gimė 1925 metų gegužės 11 dieną Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime. Jo tėvas Viktoras Jalinskas, kilęs nuo Kėdainių, po 1905 metų anticarinio judėjimo sukeltų neramumų buvo priverstas išvykti iš Lietuvos, apsigyveno Rygoje ir dirbo tramvajų mašinistu. Tai buvo apsišvietęs žmogus, mokėjo kelias kalbas. Rygoje buvo vedęs, tačiau vaikų nesusilaukė. Po žmonos mirties jis grįžo į Lietuvą, Užulėnio kaimą, kur susipažino su jauna našle Morta Praniene, ją vedė ir apsigyveno Užulėnyje. Iš pirmosios santuokos būsimojo monsinjoro motina turėjo keturis vaikus, o su Viktoru Jalinsku susilaukė dar keturių. Paaugus vyresniems vaikams prasidėjo trintis su pirmojo motinos vyro giminėmis, tad Vincento tėvai su keturiais jauniausiais vaikais išvyko į Taujėnus. Rūpestingas tėvas dirbo visokius darbus, kad tik galėtų išlaikyti šeimą.
Vincentas mokėsi Taujėnų pradžios mokykloje, kurią baigęs 1940 metais įstojo į Užugirio progimnaziją. Vaikai šeimoje buvo auklėjami krikščioniško ir tautinio sąmoningumo dvasia. Vincentas jau nuo mažų dienų svajojo apie kunigystę, ypač prie to prisidėjo kunigas Vaclovas Strazdas, kuris globojo, mokė, auklėjo ir maitino jaunąjį Vincentą, tačiau vis dėlto trūko materialinių galimybių stoti į kunigų seminariją. Tada kunigas Strazdas pasiūlė Vincentui zakristijono vietą Taujėnų parapijoje.
1941 metais Vincentas Jalinskas, tarpininkaujant savo geradariui kunigui Vaclovui Strazdui, susipažino su Kauno savišvietos instituto direktoriumi, ten kurį laiką mokėsi, o vėliau perėjo į Kauno „Pavasario“ vidurinę mokyklą, kurią baigė 1944 metais. Mėgino įsidarbinti Kaune, tačiau nesėkmingai. Sugrįžęs į Taujėnus jaunuolis savo vietoje rado dirbantį naują zakristijoną, jo geradaris kunigas Strazdas tuo metu jau buvo iškeltas į kitą parapiją. 1944 metų pabaigoje gavęs šaukimą, neturėdamas konkrečios darbo vietos, kaip pats rašo, Vincentas išėjo į sovietinę armiją. Jis liudija, kad labiausiai bijojo, jog gali tekti imtis ginklo, tačiau pasitikėjo Dievo Motinos užtarimu ir pagalba. Tas pamaldumas Marijai jį lydės visą gyvenimą..
Karo metais teko tarnauti karo medicinoje sanitaru, tad išsipildė ir Vincento troškimas apsisaugoti nuo būtinybės imti ginklą. Jo nuomone, kaip jis, tapęs kunigu, būtų galėjęs tokiu atveju ramiai žiūrėti žmonėms į akis. Ta mintis apie kunigystę jo neapleido, bet iki šios svajonės išsipildymo Vincentui Jalinskui dar teko nueiti nemažą gyvenimo kelią.
1945 metų pavasarį Vincentas Jalinskas pateko į Maskvos karinę-politinę mokyklą, nes tuo metu buvo rūpinamasi armijoje padidinti nacionalinių kadrų skaičių. 1948 metais prieš Vincentą prasidėjo šantažo kampanija, siekiant priversti bendradarbiauti su saugumu, nes du vyresni jo broliai, pasitraukę į miškus, žuvo. Kadangi mokslai Vincentui sekėsi neblogai, 1948 metų kovo mėnesį jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, ir jis buvo išleistas į atsargą. Sovietinio saugumo požiūriu tai buvo pati geriausia išeitis.
1948 metais, grįžęs į Kauną, Vincentas Jalinskas įsidarbino Kauno šilko audinių fabriko kadrų skyriaus viršininku. Jo ir toliau neapleido mintis apie kunigystę. Ilgas valandas jis praleisdavo Kauno arkikatedroje, melsdamasis prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Į pamaldų jaunuolį dėmesį atkreipė tuometinis Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius, kuris paklausė, ar Vincentas negalvojantis apie kunigystę. Gavęs teigiamą atsakymą, kanauninkas tėviškai patarė jam išeiti iš kadrų skyriaus viršininko darbo ir pasiūlė Kauno arkikatedros zakristijono vietą. Tai įvyko 1952 metais.
Po Stalino mirties daugeliui jaunuolių atsivėrė galimybė siekti pašaukimo. Nieko nedelsdamas 1953 metais Vincentas padavė prašymą į Kauno kunigų seminariją ir buvo priimtas. Seminarijoje pasižymėjo švelniu, draugišku ir nuoširdžiu būdu, buvo pavyzdingo elgesio, rodė palinkimą į gilesnį pamaldumą, visur stengėsi patarnauti ir padėti artimiesiems. Toks jis išliko ir savo kunigiškoje tarnystėje. Jau seminarijoje užsimezgė jo pažintis su tuometiniu seminarijos prefektu kunigu Vincentu Sladkevičiumi. Šis ryšys išliko ir toliau.
Saugumo persekiojimai tęsėsi ir seminarijoje. Net ir prieš pat šventimus buvo spaudžiamas sutikti bendradarbiauti. Vincentui atsakius, kad tokiu atveju jis geriau parašysiąs apie tai visiems pažįstamiems laiškus, o paskui nueis ant tilto ir šoks į Nemuną, saugumiečių buvo išvadintas kvailiu ir įspėtas nesiruošti šventimams, nes jų negausiąs. Tačiau vis tiktai 1958 metų kovo 23 dieną vyskupas Julijonas Steponavičius Vincentą Jalinską įšventino kunigu.
Pirmoji kunigo Vincento Jalinsko tarnystės vieta buvo Kauno Šv. Juozapo parapija Vilijampolėje, kur 1958 metų birželio 11 dieną jis buvo paskirtas vikaru. Jaunasis kunigas uoliai ėmėsi darbo, drąsiai tais neramiais laikais liudydamas savo pašaukimą. Jau tada pirmaisiais metais jis gavo įspėjimą už tai, kad, lydėdamas į kapines mirusius tikinčiuosius, su visais eina pėsčias procesijoje, kas tuo metu valdžios buvo draudžiama. Stengdamasis patarnauti visiems, jis buvo užsidegęs noru suorganizuoti mokyklą čigonams, tačiau to meto Kauno valdžia tai griežtai uždraudė. Vincentui visi žmonės buvo Dievo kūriniai, jam nebuvo barjerų, jis neskirstė žmonių pagal tautybę ar įsitikinimus. Ir dirbant Vilijampolėje saugumas jo nepaliko ramybėje, vėl tęsėsi pažadai, grasinimai, siekiai užverbuoti.
1962 metų birželio 5 dieną kunigas Vincentas skiriamas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapijos vikaru. Ten dirbo neilgai, tačiau tiek savo pamokslais, tiek pastoraciniu uolumu užsitarnavo tikinčiųjų pripažinimą ir pagarbą, o saugumas toliau tęsė savo spaudimą. Keliant iš Šiaulių, kuriją pasiekė tikinčiųjų prašymas palikti Vincentą Jalinską toliau čia dirbti, nes, anot prašymo autorių, ką toks energingas ir šviesus kunigas veiks mažoje kaimo parapijoje – jis labai reikalingas miesto tikintiesiems. Praktiškai tokie prašymai lydėjo visą jo kunigiškąją tarnystę. Pamilę savo kunigą tikintieji negalėjo įsivaizduoti, kaip gyvens be jo, tačiau kunigas Vincentas mokėjo taip išauklėti žmones, kad jie ir toliau rodydavo savo prisirišimą ir ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.
Pirmoji Vincento Jalinsko klebonavimo vieta buvo nedidelė Santaikos parapija Alytaus rajone, į kurią jis gavo paskyrimą 1964 metų kovo 24 dieną. Santaikoje teko atlikti nemažus remonto darbus bažnyčioje ir klebonijoje, tačiau dar svarbesnė buvo gyvosios Bažnyčios statyba.
1967 metų balandžio 28 dieną kunigas Vincentas Jalinskas buvo paskirtas Pajevonio parapijos Vilkaviškio rajone klebonu. Ten jis praleido 16 metų, kurie, kaip jis pats tvirtina, buvo jo žydėjimo metai. Jo pastangomis ir darbu buvo atstatyta karo metu sugriauta Pajevonio bažnyčia, pastatyta klebonija. Daug kas tais laikais žinojo ir jo įkurtą zoologijos sodą, kuriame gyveno apie 80 įvairių rūšių gyvūnų. Klebonijos aplinka buvo panaši į botanikos sodą, kuriame klebono pastangomis augo net ir labai retų rūšių augalai. Visa tai traukė žmones ir tapo gera apaštalavimo priemone. Kunigui Vincentui buvo proga prabilti į žmonių sąžinę, patarnauti jiems. Į Pajevonį vykdavo jaunavedžių poros, dvasinės priebėgos ieškodavo palūžusieji ir silpnesnieji, tačiau juos visus sutikdavo švelnus ir kartu nuoširdus klebonas, visuomet liudijantis savo pamaldumą. Ypač jis ragindavo visus pasivesti Dievo Motinos globai. Ir Pajevonyje Vincento Jalinsko ramybėje nepaliko sovietinis saugumas, tačiau jis pats tada jau buvo labiau užsigrūdinęs, nebeimdavo į galvą įkalbinėjimų ir grasinimų, be to, džiaugėsi netoliese, Kybartuose, turėdamas ištvermingą kaimyną kunigą Sigitą Tamkevičių.
1983 metų gegužės 28 dieną kunigas Vincentas Jalinskas paskiriamas Lazdijų parapijos klebonu. Ten vėl jo laukė dideli remontai, kuriuos, padedant vyskupui Liudui Poviloniui, pavyko sėkmingai atlikti. Ir Lazdijuose kunigas Vincentas pavergė tikinčiųjų širdis savo prieinamu būdu, nesuvaidintu nuoširdžiu pamaldumu ir noru patarnauti. Dirbant Lazdijuose jam lygiagrečiai keletą kartų teko laikinai aptarnauti ir greta esančias mažesnes parapijas. 1985 metų gegužės 28 dieną jis buvo paskirtas Lazdijų dekanu. Šis jo gyvenimo laikotarpis pažymėtas ir draugyste su kunigu Juozu Zdebskiu. Kai šis išvykdavo pas sovietinėje armijoje tarnaujančius lietuvius, dekanui tekdavo patarnauti ir kunigo Juozo tikintiesiems. Vincentui Jalinskui teko ir žuvusio kunigo Juozo Zdebskio laidotuvių rūpesčiai.
1988 metų pabaigoje kunigas Vincentas Jalinskas kreipėsi į tuometinį Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinį administratorių vyskupą Juozą Preikšą su prašymu inkardinuoti jį Vilkaviškio vyskupijoje. Vyskupas šį prašymą patenkino, tačiau, kaip pasirodė vėliau, neilgam. Jau 1989 metų balandžio 10 dieną naujasis Kauno arkivyskupas Vincentas Sladkevičius pakvietė kunigą Vincentą Jalinską grįžti darbui į Kauno arkivyskupiją, ketindamas jį skirti Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu.
Kunigas Vincentas paklusniai atsiliepė į arkivyskupo prašymą, darbavosi, kaip visuomet, ištikimai ir nuoširdžiai. 1990 metais šventasis popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Jo Šventenybės kapelionu – monsinjoru.
1992 metų balandžio 29 dieną monsinjoras Vincentas Jalinskas skiriamas Kauno arkikatedros bazilikos administratoriumi ir Kauno dekanu. Apsisuko jo gyvenimo ratas, ir kunigas vėl grįžo į tą šventovę, kurioje, klūpėdamas prie Dievo Motinos altoriaus, meldė pašaukimo malonės ir pagalbos. Čia jis liko tarnauti iki pat savo gyvenimo pabaigos. Iki 1996 metų ėjo dekano pareigas, o 1997 metų kovo 31 dieną buvo atleistas iš arkikatedros administratoriaus pareigų ir paskirtas arkikatedros altaristu, ypatingai jo globai pavedant arkivyskupą emeritą kardinolą Vincentą Sladkevičių.
Būnant altarijoje monsinjoro veikla nė kiek nesumažėjo. Nuo 1998 metų jis nuolat buvo skiriamas Kauno kunigų seminarijos nuodėmklausiu, dalyvavo visuomenės gyvenime, buvo aktyvus „Marijos radijo“ bendradarbis, prie jo klausyklos arkikatedroje visąlaik tęsėsi žmonių, atėjusių spręsti savo sąžinės problemų, eilė. Šviesus ir draugiškas savo konfratrams, apdovanotas humoro jausmu, monsinjoras Vincentas buvo pavyzdys ir jaunajai kunigų kartai, liudydamas savo ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.
Paskutinius kelerius metus jis praleido ligos patale, tačiau, tarpais pagerėjus sveikatai, bent trumpam vėl ateidavo į arkikatedrą, ir tada pirma kelionė vėl būdavo į klausyklą šalia Dievo Motinos altoriaus…
Monsinjoro Vincento Jalinsko žemiškieji palaikai pašarvoti Kauno arkikatedroje bazilikoje. Liepos 23 dieną 14 valandą arkikatedroje bus aukojamos Šv. Mišios, po kurių monsinjoras Vincentas Jalinskas bus laidojamas arkikatedros šventoriuje.
Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie!
Kauno arkivyskupijos kurija
