„Krykštauk ir džiaukis, Siono dukra! Juk štai ateinu gyventi su tavimi“ (Zch 2 ,14), – šie pranašo Zecharijo žodžiai taikomi ir Švč. Mergelei Marijai, kuriai šiame gyvenime labai pasisekė; ji buvo Dievo malonės pilna, gyveno nuolatinėje vienybėje su Dievu ir jos niekas nepajėgė sudrumsti. Todėl Bažnyčia gieda: „Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų“ (Mišių priegiesmis).
Mes visi esame Dievo apdovanoti – pašaukti į gyvenimą, pakviesti, panašiai kaip Mergelė Marija, pažinti Jėzų, užmegzti su juo draugystę, gyventi vienybėje su Dievu ir per visą amžinybę džiaugtis jo artumu. Dievas sukūrė mus laisvus, nes mylėti gali tik laisvas žmogus. Tačiau kur yra laisvė, ten gali atsirasti ir didelių bėdų.
Keliaudami šios žemės keliais, mes susiduriame su kliūtimis, kurios gali užstoti Dievą, tačiau sutinkame asmenų, patenkame į aplinkybes, kurios mus prie Dievo artina. Mes visada esame tarsi keleiviai kryžkelėje, iš kurios veda daug kelių, o mums reikia pasirinkti vienintelį tikrą kelią.
Švč. Mergelė Marija Dievą pažino ir pamilo savo tėvų namuose, ir tuo metu, kai angelas apreiškė jai Dievo valią, jos tikėjimas jau buvo subrendęs iki tokio lygio, kokį žmogus tik gali šioje žemėje turėti.
Apaštalo Pauliaus tikėjimui, kurį jis jaunystėje turėjo, iš pradžių trūko esminio elemento – meilės; jis persekiojo krikščionis ir grūdo juos į kalėjimą. Jo gyvenimo kryžkelė buvo prie Damasko vartų, kai apsireiškęs Kristus jį klausė: „Sauliau, kam mane persekioji?“ Pažinęs Jėzų, Paulius suprato esminę tiesą: jis yra Dievo vaikas ir gali kreiptis į Dievą sakydamas: „Abba, Tėve!“ Laiške galatams vėliau jis parašė: „Tu jau nebe vergas, bet įvaikis o jei įvaikis, tai ir paveldėtojas“ (Gal 4, 7).
Šiose Mišiose meldžiamės už visus žmones, kad jie savo gyvenimo kryžkelėse surastų Jėzų ir niekada jo nepamestų. Tos gyvenimo kryžkelės gali būti gimnazija ar universitetas, tėvų namai ar draugų būrys. Šiose kryžkelėse vieniems pasiseka, o kiti nuo Dievo labai nutolsta. Kas tai nulemia?
Didžiausia Dievo paieškų kliūtimi dažniausiai tampa mūsų aistros, lenkiančios ieškoti to, kas tenkina mūsų egoizmą. Viena iš svarbiausių aistrų yra puikybė, apie kurią Šventajame Rašte parašyta: „Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (Sir 3, 28). Puikybės aistra daug kam sukliudo rasti Dievą, o tikras nuolankumas padeda. Mergelė Marija, gyvenusi glaudžioje vienybėje su Dievu, pasakė: „Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. <...>ir išaukština mažuosius“ (Magnificat).
Ne mažiau pavojinga aistra yra godumas turto ir pinigų. Jei žmogus visą dėmesį sutelkia į pinigus, Dievui jo širdyje nelieka vietos. Todėl Jėzus aiškiai įvardijo: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Mūsų laikmetis pavojingas Dievo ieškojimui, nes yra pažymėtas mamonos kultu. Didelė bėda gali ištikti net ir dvasininką, jei jis pradeda per daug sureikšminti medžiagines gėrybes.
Trečia pavojinga aistra, daugelį jaunų ir subrendusių žmonių atitraukianti nuo Dievo, yra neskaistumas, kai nepaisoma Dekalogo ir pataikaujama kūnui. Neskaistumą prilyginčiau radiacijai, kuri nematoma, bet žudo. Panašiai neskaistumas žudo žmogaus dvasią, ir bėda, jei žmogus šito nenori suprasti.
Be vidinių kliūčių, kelionę Dievo link trukdo išorinės kliūtys – tai mūsų dienų sekuliarizmas, politinis korektiškumas ir miniažmogiškumas – prisitaikymas prie daugumos.
Vakarų pasaulyje paplitęs sekuliarizmas pasiekė ir Lietuvą. Sekuliarizmas garbina tai, kas matoma, neša medžiaginę naudą ir teikia malonumą; Dievui jis nepalieka vietos. Sekuliarizmas dažnai pavojingesnis už atvirą kovą prieš tikėjimą; jis nekovoja su tikėjimu, bet tiesiog jį ignoruoja. Žmogus mąsto, kad Dievas jam nereikalingas, nes gali gyventi be jo.
Labai pavojingas yra politinis korektiškumas, kuris neatmeta Dievo, bet lenkia į tai, kad tikėjimas yra privatus dalykas ir jo nereikia viešai rodyti. Priėmęs tokią nuostatą žmogus nejučiomis tolsta nuo Dievo, kol pamažu jį visiškai praranda.
Dar vienas stiprus gundymas – gyventi taip, kaip daugelis, net jei daugelis gyvena labai abejotinai. Tik prisiminkime nacių ir sovietų metus: žmonės priimdavo akivaizdžiai klaidingas ideologijas, nes taip daugelis elgėsi. Plaukti pasroviui su minia lengva, bet labai pavojinga. Tikintis krikščionis negali būti miniažmogis, jis savo gyvenimo kryptį nustato ne pagal laiko madas, ne pagal tai, kaip daugelis elgiasi, bet pagal amžinąjį Dievo įstatymą, įrašytą jo prigimtyje.
Žmogų nutolinti nuo Dievo gali dvasininkų nuodėmės. Susidūręs ar tik girdėdamas apie dvasininkų nuodėmes, žmogus gali nuspręsti: jeigu taip elgiasi Dievo tarnai, tai tikriausiai Dievo nėra. Jie užmiršta, kad kunigo šventimai, net ir vyskupo konsekracija nepanaikina žmogaus laisvos valios ir galimybės nusidėti. Kartą popiežių Pranciškų žurnalistas paklausė, kuo save laiko. Popiežius atsakė: „Esu nusidėjėlis, reikalingas Dievo gailestingumo.“
Kaip nugalėti kliūtis, apsunkinančias gyvenimo kryžkelėse sutikti ir pamilti Jėzų? Patikimiausias ir išbandytas būdas – kovoti su egoizmu ir praktikuoti meilę. Dievas yra meilė ir lengviausiai surandamas tų, kurie geba gyventi dėl kitų ir juos mylėti.
Dėkokime Dievui, kad savo gyvenimo kryžkelėse jo nepametėme ir jį suradome. Tik čia nesustokime, bet elkimės kaip Dievo Sūnaus Motina. Kai Betliejaus piemenys aplankė gimusį Jėzų ir jį pagarbino, „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Elkimės ir mes panašiai, ypač maldoje svarstydami tai, ką girdime bei matome, kad vis artėtume prie Jėzaus.
