Šiandien meldžiamės už kunigus ir pašvęstuosius – vienuolius ir vienuoles – kad jie atrastų džiaugsmą maldoje ir bendruomeniniame gyvenime. Šiose džiaugsmo paieškose mus lydi Švč. Mergelė Marija, kurią litanijoje vadiname taip pat ir „mūsų linksmybės priežastimi“. Kreipiame žvilgsnį į ją, o Marija mus veda toliau. Jos – o taip pat ir mūsų – galutinis džiaugsmas yra Viešpats. „Mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ – tokius psalmės žodžius šiandien giedojome. Labai panašius Marijos žodžius Valandų liturgijoje kas vakarą kartoja besimeldžianti Bažnyčia.
Džiaugsmas primena namų jaukumą. Namuose tikimės santarvės, apsaugos nuo šalčio ir kaitros, nuo vėjų ir liūčių, apsaugos nuo priešų. Esame piligrimai, kurie į Viešpaties namus džiaugsmingai keliaujame (plg. Ps 122, 1). Namų tema nesunkiai pastebima gija eina per Šventojo Rašto skaitinius, kuriuos šiandien girdėjome.
Štai karalius Dovydas sumano pastatyti Viešpačiui namus. Karalius susimąsto, kad yra neteisinga, jog jis gyvena kedriniuose rūmuose, o Sandoros skrynia su Dekalogo plokštėmis tebėra palapinėje – kaip senais ir vargingais kelionės per dykumą į Pažado žemę laikais. Šis sumanymas gauna ir pranašo Natano pritarimą. Tačiau ne ilgam: dar tą pačią naktį pranašą pasiekia Viešpaties žodis, kuris parodo dalykus kitoje šviesoje. Žavi pranašo nuolankumas: nors ką tik pritarė karaliaus planams, garantuodamas ir Dievo pritarimą, palaikymą, jis leidžiasi Viešpaties pataisomas. Viešpaties planas jam yra svarbiau už jo paties įsivaizdavimą, autoritetą.
Statyti Viešpačiui namus visada yra nelengvas iššūkis, pareikalaujantis laiko, jėgų, bendruomenės su(si)telkimo, įvairių resursų. Ar kalbėtume apie medžiaginių bažnyčių statymą, ar apie bet kurią kitą veiklą „dėl Dievo“ – visa tai yra reikalinga ir svarbu. Pavojus gali iškilti tada, kai pats žmogus pasijunta esąs pagrindinis veikėjas, vykdantis savo planą, prie kurio ir pats Dievas turėtų prisitaikyti. Anksčiau ar vėliau toks darbas baigiasi dar vienu Babelio bokštu, kuris užuot padėjęs pasiekti dangų ir suvienyti žmones lieka eiliniu jų susiskaldymo ir nesusikalbėjimo paminklu.
Nuo tokios pagundos nėra apsaugoti nei karaliai, nei pranašai, nei kiti Viešpaties pateptieji. O tokie mes visi esame, per Krikšto sakramentą patepti dalyvauti Jėzaus karališkoje, kunigiškoje, pranašiškoje tarnystėje. Arba per Kunigystės sakramentą patepti veikti Kristaus asmenyje, vadovaujant Eucharistijai, teikiant Sutaikinimo ar kitus sakramentus. Arba per vienuolinius įžadus iškilmingai pašvęsti eiti evangelinių patarimų keliu: neturto, klusnumo ir skaistumo keliu. Net ir tokia brangi dovana, kaip neatšaukiamai suteiktas buvimas Dievo vaikais, Jėzaus broliais ir seserimis, neapsaugo nuo galimybės „palikti namus“ ir „atsidurti lauke“: galbūt ir noro taipogi ir Jėzų „išsivesti laukan“ ar Jį sulaikyti, nes „jis kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Evangelija sako, kad Jėzaus viešosios veiklos pradžioje tokia buvo „saviškių“ reakcija. Ne priešų – saviškių...
Karaliui Dovydui per pranašą Nataną Viešpats praneša, jog pats jam namus pastatysiąs. Taigi, ši statyba visų pirma yra Dievo darbas. „Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato“ (Ps 127, 1), - sako psalmė. O šiandien girdėtas skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos šią tiesą pavaizduoja spindinčiu naujosios Jeruzalės paveikslu. Ji yra šventasis miestas, nužengiantis iš dangaus nuo Dievo. Ji puošni kaip nuotaka. Ji – Dievo padangtė tarp žmonių, kurioje Viešpats nušluostys kiekvieną ašarą. Daugiau nebebus liūdesio, aimanos, sielvarto (plg. Apr 21, 2–4). Viešpats suteiks nesibaigiantį, tobulą džiaugsmą, kuris yra Jo dovana.
Namai, kuriuos Viešpats stato, pirmiausia yra žmogaus širdis. Šiuose namuose Jis apsigyvena, nenustelbdamas mūsų, bet priešingai – išplėsdamas mūsų širdį. Kai į savo mažą, ribotą širdį išties įsileidžiame begalinį Dievą, joje atsiranda vietos ir kitam žmogui – kaip broliui ar sesei. Tada galime džiaugtis ir bendruomeniniu gyvenimu. Ne fariziejiškai atsiriboti nuo kitų ir kitokių, bet leisti Dievui mumyse ir per mus juos mylėti. Kitaip pasiliekame tarsi „švarūs“, tačiau tokiais steriūs, bevaisiai, apkartę, nes stokojame meilės, o tuo pačiu – ir džiaugsmo.
Švč. Mergelė Marija – „mūsų linksmybės priežastis“ – mus moko džiaugtis Viešpačiu. Džiaugtis Viešpatyje. Ją taip pat vadiname „aukso namais“. Auksas ženklina Marijos kilnumą, jos dorybes. Marija yra „namai“, kuriuose apsigyveno Viešpats. Šiuose „namuose“ Jis priėmė ir žmogiškąją prigimtį. Tokiais „namais“ Marija tapo tikėjimu atverdama širdies duris Viešpaties žodžiui, Jo planui ištardama „taip“, „tebūnie“. Marija yra Jėzaus Motina: ne vien dėlto, kad Jėzus gimė iš jos, bet ir dėl šio „taip“, ištarto Viešpačiui. Juk Jėzus sako: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50).
Kaip teisingai pastebi vienas rašytojas, dauguma iš jo sutiktų nelaimingų žmonių niekada neišsakė noro, kad Viešpats parodytų savo kelius ir pamokytų savo takų (plg. Ps 25, 4). Jiems malda yra tik desperatiškas bandymas manipuliuoti Aukštesniąja jėga, užmezgant santykį su Dievu kaip su daiktu. Neišleidžiame Dievo iš dėžės, kurioje Jį įkurdinome. Tačiau tai neatitinka nei Dievo, nei žmogaus orumo. Dievas nesileidžia, kad su Juo bendrautume kaip su naudingu daiktu, bet kai einame į santykį su Juo kaip su Asmeniu, kai nuoširdžiai ieškome meilės ir vienybės, Jis visada atsiliepia (Plg. Richard Rohr, Mike Morrell, „Dieviškasis šokis. Švč. Trejybė ir asmens transformacija“, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2019, p. 220)
Švč. Mergele Marija, mūsų linksmybės priežastie, padėk, kad mūsų širdys pamažu taptų namais, kuriuose išgyventume susitikimo su Dievu ir kitais žmonėmis džiaugsmą.
