Lapkričio 4 d. vakarą Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už išėjusius į Amžinybę miesto akademinių bendruomenių narius ir jų artimuosius. „Kol galime, ateikime ir melskime kartu Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ – skambėjo kvietimas akademinėms bendruomenėms. Žvakelėmis apšviestu taku maldai į šią šventovę susirinko kelios dešimtys žmonių – dėstytojų, studentų, jų šeimų narių.
Eucharistinei Aukai vadovavo Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo VDU kapelionas kun. Gintaras Blužas OFS, patarnavo diak. Audrius Jesinskas.
Giedojo studentų grupė, giesmės skambesiu pakylėjusi visų maldas link Dievo. Visą savaitę akademinių bendruomenių nariai turėjo galimybę siųsti jiems brangių asmenų, už kuriuos norėtų melstis šiose Mišiose, vardus. Surašytos maldos intencijos su vardais buvo atneštos prie altoriaus ir be žodžių kalbėjo apie tai, kad drauge su susirinkusiaisiais meldžiasi didelis būrys tų, kurie visus čia sukvietė – šimtai išėjusiųjų į Amžinybę.
Prie mūsų kasdienybės priartindamas Evangelijos skaitinį, vyskupas Algirdas Jurevičius homilijoje atkreipė dėmesį į atlyginimo temą. Viešpats kalbėjo apie tikrąjį atlyginimą, kuris laukia teisiųjų prisikėlime: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 12–14). Matome, kad Jėzus pasipriešina pasaulio logikai ir kviečia ne į paslaugos teikimo santykį, o į nesavanaudišką bendrystę, kviečia būti palaimintais draugystės ir šventumo siekiu. Tai kartu ir kvietimas branginti vieniems kitus, ištikimai saugoti sukurtąjį palikimą, atleisti skriaudas, melstis už priešus...
Prasminga Amžinybės ir kelionės žemėje jungtimi homilijoje nuskambėjo ir priminimas, jog visi – gyvieji ir išėjusieji – esame susieti Dievo vaikų saitais. „Nė neabejoju, kad daugelis mūsų mirusių giminaičių, pažįstamų ar bendradarbių jau laimingi pas Dievą. Galbūt jiems jau nebereikia ir mūsų maldų, nes jie patys jau mus užtaria. Kartais mūsų malda už mirusius gali tapti padėkos malda už tuos žmones, kurie buvo šalia mūsų, kurie mūsų gyvenimui buvo nepaprastai reikšmingi ir kuriems mes net nespėjome padėkoti. Tai dabar padėkokime už juos Dievui“, – pakvietė vyskupas ir atkreipė dėmesį, jog mokslo srityje dirbantiems turi būti itin gerai suprantama pirmtakų mokslinio įdirbio kaina. Tai, ką šiandien turime, kas esame, yra palikimas tų, kurie buvo iki mūsų, todėl turime pareigą tai ištikimai saugoti ir nepamiršti dėkingumo. Homilijos pabaigoje retoriškai klausdamas apie atlyginimo lūkestį, vyskupas Algirdas patarė: „Darykime gerus darbus nieko nesitikėdami, nes taip būsime turtingi pas Dievą. O kam tų turtų ten trūksta, tiems šiandien skiriame savo maldą: Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie...“
Visuotinėje maldoje prisiminę į Amžinybę išėjusius savuosius ir meldę jiems Dievo artumos, akademinių bendruomenių tikintieji su gilia pagarba šventė Eucharistinę Auką.
Vilija Karaliūnaitė
