Nuotraukos – Onos Eigirdaitės
Baigiantis liturginių metų laikui, lapkričio 26-ąją, Kauno arkivyskupijos akademinės sielovados komanda į Teatro klubą pakvietė aktyviai sielovadoje dalyvaujančius studentus, renginių savanorius, akademinių bendruomenių darbuotojus, norėdama padėkoti už bendradarbiavimą, krikščioniškų vertybių liudijimą Kauno universitetuose ir kolegijose. Į jaukiai papuoštą klubo salę susirinko per 100 žmonių iš įvairių Kauno akademinių bendruomenių.
Susirinkusiuosius pasveikino Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, pasidžiaugė akademinėse bendruomenėse vykdomu studentų dvasiniu ugdymu ir organizuojamomis savanoriškomis veiklomis. Ganytojas sielovadininkų vardu padėkojo kiekvienam, kuris prisideda prie krikščioniškos akademinės misijos, ir paskelbė apie artimiausią – LSMUL Kauno klinikų Onkologijos skyriuje gydomų vaikų lankymo – akciją. Prie šios akcijos norintieji turi galimybę prisidėti materialiai arba gyvai prisijungi prie studentų, gruodžio 12 dieną su dovanėlėmis lankysiančių vaikučius. Paminėjęs ir apie galimybę paremti studentus, kuriems neretai sunku sumokėti reikiamą įnašą vykstant į rekolekcijas, vyskupas A. Jurevičius pakvietė pasižiūrėti begalinės meilės ir pasiaukojimo istoriją, vieno veiksmo monodramą Tikiu visa apimančia Tavo meile, pastatytą pagal Aldyth Morris pjesę Damien.
Šią pjesę parašyti autorę inspiravo tikra istorija. 1864 metais jaunas, iš Belgijos kilęs kunigas savanoriškai emigravo į Havajų salą Molokai. Jis paaukojo savo gyvenimą tam, kad palengvintų toje saloje gyvenusių ir atskirtų nuo pasaulio raupsuotųjų dalią. Jis vienas tarnavo tūkstančiams raupsais sergančių žmonių ir, šešiolika metų su jais praleidęs saloje, galiausiai pats mirė nuo šios ligos.
Spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas, kompozitorius Vidmantas Bartulis. Tėvo Demjeną, dar jauną ir pasakojantį apie savo pašaukimo kelią, vaidino aktorius Henrikas Savickis, įtaigiais pjesės monologais kviesdamas žiūrovus pasitikrinti, kaip išgyvename savąjį pašaukimą, ką jaučiame, kaip mąstome. Paliesdama pačius tauriausius žmogiškus jausmus ir sustiprindama prasmę būti, tikėti, mylėti nelaukiant atsako, tėvo Demjano istorija išspaudė ne vieną susižavėjimo ašarą ir žadino tarnystės artimui motyvaciją.
Virš viso žmogaus kasdienybės skubėjimo, rūpesčių, savimylos ir savigraužos iškilo viltį skleidžiantys paskutiniai tėvo Demjano žodžiai – Tikiu visa apimančia Tavo meile. Susirinkusiųjų akyse buvo galima įskaityti, kiek daug ir kiek nedaug reikia tikro žmogiškumo, kad kitą paguostum, įkvėptum, sustiprintum...
Pasibaigus spektakliui, kiekvienas gavo po mažą sielovados bendradarbių paruoštą saldintų riešutėlių dovanėlę, pagal išgales parėmė studentišką veiklą ir tyliame apmąstyme sugrįžo į namus liudyti visa apimančios Dievo meilės.
Vilija Karaliūnaitė
