Vasario 12 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje buvo paminėtas iškilus dvasininkas prel. prof. Kazimieras Šaulys (1872–1964) 140-ųjų gimimo metinių proga.
Pasak Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėjos Irenos Petraitienės, prel. K. Šaulys yra atstovas tos prieškario Lietuvos šviesuomenės, kuriai priklausė ir pal. Jurgis Matulaitis, ir prel. Jonas Mačiulis-Maironis, ir daug kitų asmenybių, kurioms šiandien verta nulenkti galvas už jų nepaprastą, tyrą ir šviesų, idealizmą, degimą lietuvybės ugnimi.
Renginyje dalyvavo ir mintimis dalijosi Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas, istorikas dr. Rūstis Kamuntavičius. Veikė virtuali paroda, kurios fotografijos iš kurijos archyvo ir kitų šaltinių supažindino su garbiojo prelato gyvenimo akimirkomis, sutiktais žmonėmis ir bendražygiais. Nepaprasta dovana jo atminimui ir renginio dalyviams buvo pianistės Loretos Haidary ir smuikininkės Lijanos Žiedelytės parinkti ir atlikti Juozo Naujalio ir savos aranžuotės kūriniai, kaip ir visas renginys, padvelkęs gaivia artėjančios džiugiosios šventės – Vasario 16-osios dvasia.
Apie prel. prof. K. Šaulį – Steigiamojo Seimo narį, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą drauge su kitomis didžiomis istorinėmis mūsų tautos asmenybėmis – kalbėjęs dr. R. Kamuntavičius pradėjo nuo skausmingojo laikotarpio dvasininko gyvenime. Prel. K. Šaulys nuo 1945 metų iki savo mirties, diplomato dr. Jurgio Šaulio pakviestas ir apgyvendintas brigitiečių vienuolyne, praleido tremtyje Šveicarijoje, Lugane. Ten ir šiandien yra išlikęs vadinamasis „monsinjoro kambarys“, o 2011 metų rudenį Šveicarijos lietuvių bei LR garbės konsulo Gintauto Bertašiaus rūpesčiu buvo atidengta atminimo lenta. Kaip pasakojo R. Kamuntavičius, seserims brigitietėms prel. K. Šaulys įsiminė kaip žmogus, nepaprastai mylėjęs savo tėvynę.
Tai sykiu, pasak istoriko, buvo ir nepaprastai išsilavinęs, šešias kalbas mokėjęs negausaus mokslo ir visuomenės elito XX a. pr. atstovas, kuriam likimas lėmė gyventi ir veikti labai sudėtingomis istorinių pervartų Lietuvoje aplinkybėmis. Pasak R. Kamuntavičiaus, galėjo taip būti, jog K. Šaulys kunigystės kelią buvo pasirinkęs ir dėl patriotinių motyvų, skatinamas noro veikti Lietuvos labui (kitų profesijų išsilavinę specialistai, deja, dažnai atsidurdavę tolimose carinės Rusijos provincijose). Be kita ko, istorikas pabrėžė, kaip anksti, dar likus 10 metų iki Spalio revoliucijos Rusijoje, prel. K. Šaulys suprato socializmo pragaištingumą, laikydamas jį nesuderinamą su krikščioniškuoju mokymu – vos atgavus lietuvišką spaudą, 1907 m. apie tai išleido knygą „Socializmas ir mūsų sociališkieji reikalai.“ Prel. K. Šaulys lietuvybės reikalų neapleido ir profesoriaudamas Kauno kunigų seminarijoje bei universitete.
Apie K. Šaulį kaip dvasininką, kuris nuo 1911 m. buvo Žemaičių vyskupo G. Cirtauto, nuo 1920 m. iki 1926 m. – vysk. P. Karevičiaus sekretorius ir kurijos kancleris, o nuo 1926 m. – arkiv. J. Skvirecko generalvikaras, kalbėjo mons. A. Grušas. Pasak mons. A. Grušo, dar jauno seminaristo išsiuntimas į Petrapilio dvasinę akademiją, vėlesnės jo bažnytinės pareigos rodo, jog K. Šaulys buvo gabus mokslo, rašto žmogus, buvo vertinamas ir gerbiamas ganytojų bei kitų dvasininkų, beje, dukart siūlytas vyskupo tarnystei. Be to, jis buvo Žemaičių kapitulos kanauninkas, vėliau – ir prelatas. Kaip pabrėžė mons. A Grušas, prel. K. Šaulys, ir dirbdamas daugiau ne sielovadinį, bet administracinį darbą Bažnyčioje, buvo jai labai ištikimas, rūpinosi jos gerove ir liko vienas iš tų mūsų tautos švyturių, kuris gyveno dėl tėvynės ir Bažnyčios reikalų.
„Lietuvai labai pasisekė, kad ji turėjo tokių šviesių kunigų, kuriems rūpėjo tautos dabartis ir ateitis“, – sakė paminėjimą užbaigdamas arkiv. S. Tamkevičius. Ganytojas atkreipė dėmesį, koks reikalingas buvęs eilės šviesių dvasininkų, tarp jų – ir kunigo K. Šaulio, dalyvavimas kuriant Lietuvos valstybę tuo sunkiu istoriniu metu, kai lietuvių inteligentijos apskritai buvo mažoka, ir kartu jiems išlaikant gilią vienybę su savo vyskupu, Apaštalų Sostu. Arkivyskupas pabrėžė, jog prel. K. Šaulys, tam tikrą laiką dalyvavęs politiniame gyvenime ir atlikęs savo uždavinį, pasitraukė ir toliau uoliai tarnavo Bažnyčioje.
