„Dabar, – tai Viešpaties žodis,– grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu... Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo“ (Jl 2, 12–13). Šiais žodžiais pranašas Joelis kvietė išrinktąją tautą palikti nuodėmės kelią ir atsigręžti į savo Viešpatį. Pelenų dieną Bažnyčia kviečia ir mus į rimtį, atgailą ir rengimąsi Kristaus prisikėlimo iškilmei – Velykoms. Velykos turi ne tik ženklinti, bet ir tapti mūsų dvasinio prisikėlimo diena.
Susitaikymas su Dievu
Pirmasis žingsnis, kurį žengiame, pradėdami kelionę arčiau prie Viešpaties, – susitaikymas su Dievu, Bažnyčia ir savo sąžine. Susitaikymas su Dievu reiškia atkurti visa, ką mūsų gyvenime yra sugriovusi nuodėmė, kur buvo prasilenkta su Dievo valia. Todėl, pradedant Gavėnios metą, pirmutinis ir pagrindinis rūpestis – atkurti tvarką savo viduje.
Šalinimasis nuo triukšmo. Mūsų amžiaus žmogus nuolat skuba, o jo laisvalaikį užpildo triukšmas ir pramogos, todėl pirma, ką privalome atlikti gavėnios pradžioje, – pabandyti, kiek įmanoma, pabėgti nuo kasdienio triukšmo. Pelenų diena yra šio pasitraukimo į gavėnios tylą įžanga. Pasibarstome galvas pelenais, kad jie primintų, jog šioje žemėje esame laikini ir mūsų kūnai pavirs į dulkes, todėl turime rūpintis amžinųjų namų statyba.
Mūsų namuose yra televizija, kuri teikia reikalingą informaciją, gali mus intelektualiai ir dvasiškai praturtinti, bet dažnai ji veikia ir destruktyviai. Tušti, erotikos kupini serialai, žmonių apatinius baltinius skalbiančios laidos, lėkštos pramoginės laidos ir dažnai tendencinga informacija braunasi į mūsų kasdienybę, nepalikdama nei laiko, nei noro pasirūpinti savo dvasiniu gyvenimu. Per gavėnią tiktų televizijos žiūrėjimą sumažinti iki minimumo, kad atsirastų laiko knygai, religinei radijo laidai, laiko pabūti su savimi ir Dievu.
Rekolekcijos
Labai išganinga dalyvauti gerose gavėnios rekolekcijose. Idealiausios – uždaros rekolekcijos tam skirtuose namuose. Jeigu neturėtume tokios galimybės, tuomet nuoširdžiai atlikime rekolekcijas savo bažnyčioje ir susikurkime savo namuose sąlygas, leidžiančias pabūti tyloje. Neužmirškime, kad Dievas kalba tyloje. Prieš pradėdamas viešąją veiklą, Kristus pasitraukė į dykumos tylą ir, tenai keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkaudamas ir melsdamasis, ruošėsi skelbti Gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Gavėnia taip pat trunka keturiasdešimt dienų, skirtų maldai ir susilaikymui nuo visko, kas galėtų trukdyti mūsų susitikimui su Dievu.
Pasninkas
Mes per mažai įvertiname pasninką, atlikdami tik tai, kas būtiniausia. Bažnyčia per gavėnią neskiria papildomų įpareigojimų pasninkauti, todėl pats žmogus turi pasirūpinti ne tik penktadieniais atsisakyti mėsiškų valgių, bet ypač atsisakyti to, prie ko yra netvarkingai prisirišęs, – rūkymo, televizijos, apkalbų ir panašių dalykų. Smalsumo ir pojūčių suvaldymas išlaisvina mūsų dvasią. Žmogus, siekdamas sulieknėti, dažnai imasi gana griežto pasninko, ištveria net skausmingas operacijas. Kodėl nepadaryti bent dalies to, kad atkurtume savo sielos grožį? Jeigu per gavėnią dažniau atsikelsime nuo stalo vieno kito kąsnio atsisakę, tai bus naudinga ir kūnui, ir dvasiai.
Malda
Mūsų amžiaus žmogus nebemoka melstis. Dažnai jam atrodo, kad malda – tai monotoniškas poterių kalbėjimas. Tai netiesa. Žmogus visuomet meldžiasi ir tada, kai visai nesako žodžių, bet susikuria tylą ir joje bando išgirsti Dievo balsą. Gerai melstis galima ne tik bažnyčioje, bet ir savo kambarėlyje. Kristus mokė: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6). Jėzus pasakė: „užsirakink“, t. y. susikurk sąlygas, kad niekas netrukdytų, ir tuomet kalbėkis su dangaus Tėvu. Dievo akivaizdoje aptark savo gyvenimo reikalus, džiaugsmus ir nesėkmes, išgyvenk dėkingumą už tai, ką esi gavęs, sužadink gailestį, kur esi klydęs. Kauno arkikatedroje turime maldai labai gerą vietą – koplyčią, kurioje visą dieną yra išstatytas Švč. Sakramentas. Tai ideali vieta nurimti ir dvasiškai atsinaujinti.
Geri darbai
Per gavėnią turime neužmiršti gerų darbų. Tik neapribokime jų kelių centų davimu elgetaujančiam žmogui. Ypač geras darbas, kai mes kitiems skiriame savo laiką, nuveikdami visuomenei naudingą darbą – kad ir sniegą iš daugiabučių kiemo pavalydami arba padirbėdami savanoriais. Daug kur reikalingos mylinčios žmonių širdys ir rankos. Tik gera darydami galime dvasiškai augti ir tobulėti.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
