Tikriausiai nei vieni Kauno maldos namai nėra patyrę tiek daug radikalių pasikeitimų ir pertvarkymų, kaip dominikonų vienuolyno Švč. Sakramento bažnyčia. Amžių būvyje ji ne vieną kartą keitė savo tūrį, formą, interjero ir eksterjero puošybą, paskirtį. Pastato mūruose dar ir dabar galima rasti šioje vietoje stovėjusių gotikinių gyvenamųjų namų fragmentus, pirmosios vienanavės bažnyčios, vėliau išplėstos pristatant šonines koplyčias, cerkvės, tarpukario studentų bažnyčios ir buvusio „Santakos“ kino teatro ženklų. Apie tai ir pradėtus darbus atkuriant Švč. Sakramento bažnyčią Kaune – nelengvai pradedant naują jos gyvavimo istorijos etapą gydant sovietmečio žaizdas – pasakoja architektė-restauratorė Asta PRIKOCKIENĖ, menotyrininkė Rima VALINČIŪTĖ-VARNĖ.
Iš istorinės ir ikonografinės medžiagos žinome, kad dabartinis šventovės planas suformuotas XVII a. pabaigoje, atstatant bažnyčią po 1655 m. karo. Šios rekonstrukcijos metu, išgriovus šonines buvusios vienanavės bažnyčios sienas, buvo sumūrytos šoninės koplyčios. Pagal Pažaislyje dirbusio architekto Pietro Puttinio projektą visuose keturiuose fasaduose sumūryti barokiniai frontonai ir sukonstruotas stogas, įrengtas interjeras su septyniais baroko altoriais.
XVII a. pabaigoje pradėta dviaukščio mūrinio vienuolyno statyba. Kartu atnaujinta ir bažnyčia – pietinio fasado frontono šonuose sumūryti bokšteliai, viduje suklotos iš Švedijos atvežto marmuro grindys. Per 1812 m. karą bažnyčia vėl stipriai nukentėjo – prarasta visa vidaus įranga, nukritęs vidaus ir išorės tinkas.
Suremontuoti ansamblio pastatai 1845 m. uždaromi ir stovėjo apleisti. 1865–1868 m. vyko dideli bažnyčios pertvarkymo į cerkvę darbai. Nuardyti visi keturi barokiniai frontonai, paaukštinti pietinio fasado bokšteliai, centrinėje dalyje įrengtas medinis kupolas.
Per stebuklą išlikęs Kristaus atvaizdas
1915 m. šventovę perėmė vokiečių kariuomenės įgula. 1919 m. ji grąžinama katalikams, nugriautos cerkvę menančios bokštų viršūnės ir kupolas, išardyti stačiatikių ikonostasai. Bažnyčia paskirta moksleivių ir studentų reikmėms. 1926 m. jos rektoriumi tapo prel. Blažiejus Čėsnys, daug metų rūpinęsis deramu bažnyčios sutvarkymu. 1932–1934 m. pietiniame fasade sumontuojama akmeninė „Jėzaus Kristaus“ mozaika. Šią mozaiką žymus Lietuvos skulptorius Juozas Mikėnas sukūrė 1932 m., vos grįžęs iš studijų Paryžiaus Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje, kur studijavo sienų tapybą, mozaiką ir medžio drožybą. Tai viena iš vos kelių jo sukurtų mozaikų (kartu su savo mokiniu Kauno meno mokykloje Boleslovu Adomu Motuza-Matuzevičiumi) ir bene vienintelis jo kūrinys, skirtas specialiai bažnyčiai. Monumentali, bizantines Ravenos mozaikas ar lietuvių liaudies skulptūras primenanti „Kristaus galvos“ stilistika, sukurta iš „lietuviško akmens“, atspindi kaip tik tais metais susibūrusio „Ars“ judėjimo, kuriam priklausė ir Mikėnas, modernumo ir tautiškumo siekius. Ji puikiai dera su Kauno Švč. Sakramento bažnyčios neobizantine išore. Simboline prasme apskritas, kryžiaus formos aureole papuoštas Kristaus atvaizdas siejasi su Ostija ir pačios bažnyčios titulu. Įstabu, kad ji išliko per visą sovietmetį, pridengta mediniu skydu.
1934 m. iš Sankt Peterburgo Katalikų dvasinės akademijos koplyčios nupirkti ir į Kauną atvežti penki Geyling dirbtuvėse Austrijoje apie 1880 m. – XX a. pr. pagaminti vitražai, anuomet iš viso atsiėję virš 23 tūkstančių litų. Tris iš jų Stasys Ušinskas sumontavo Švč. Sakramento bažnyčios presbiterijoje: „Nukryžiuotąjį“ ir porinius „Šv. Matą“ ir „Šv. Morkų“. Tai seniausi ir vertingiausi išlikę vitražai Lietuvoje, sukurti iki šiol veikiančiose garsiose Vienos vitražo dirbtuvėse. Sovietmečiu jie buvo išmontuoti ir slapta saugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, nesenai restauruoti ir ruošiasi sugrįžti į bažnyčią.
1949 m. bažnyčia vėl uždaroma ir nacionalizuojama. Kurį laiką joje buvo knygų bazės sandėlis, o 1963 m. paverčiama „Santakos“ kino teatru.
1990 m. grąžinta tikintiesiems. Čia laikinai įsikuria Carito sandėliai.
Pradėti rengti bažnyčios fasadų restauravimo, konservavimo projektai
2004 m. pastatas perduotas Kauno jėzuitams. 2005 m. pirmajame aukšte, buvusios kino teatro kavinės patalpose, jėzuitai įrengė akademinio jaunimo koplyčią. 2016 m. arkivyskupo Liongino Virbalo dekretu įsteigtas Kauno Švč. Sakramento (studentų) rektoratas, pradėti rengti bažnyčios fasadų restauravimo, konservavimo projektai.
Pirmieji autento pažinimo darbai prasidėjo apie 2000 metus, kai restauratorė Gražina Samuolytė atliko žvalgybinius polichrominius interjero ir pietinio fasado tyrimus. Tuo metu tik pagal pastato išorę buvo galima spėti, kad čia kažkada būta bažnyčios ar cerkvės. Vidaus erdvė niekuo nepriminė maldos namų. Pagrindiniame tūryje sovietmečiu įrengta gelžbetoninė perdanga, pirmas aukštas suskaidytas atskiromis patalpomis, šoninėse koplyčiose įrengtos laiptinės, centrinis portalas užmūrytas, nuardžius choro balkoną įrengos dvi evakuacinės laiptinės, kino teatro salės sienos ir skliautai nudažyti juodai. Taigi nesimatė jokių daugiau nei 300 metų čia buvusių maldos namų ženklų. Tačiau jau pačioje tyrimų pradžioje laukė netikėtumai. Ant skliautų po juodų dažų sluoksniu atsidengė puikiai išlikusios tapybos fragmentai. Paaiškėjo, kad tai yra 1932 m. šios bažnyčios interjerą dekoravusio tapytojo, vitražisto, scenografo Adolfo Valeškos tapyti plafonai. Presbiterijoje rasti tuo pačiu metu dekoruoti piliastrų kapiteliai ir Didžiojo altoriaus retabulo apvadas. Jie, kaip ir Mikėno mozaika, atlikti neobizantine maniera ir yra vienas įdomiausių tarpukario bažnytinės sienų tapybos pavyzdžių. Norisi tikėti, kad netolimoje ateityje jie bus restauruoti.
Naujas etapas – fasado tvarkymo darbai
2019 m. Kauno arkivyskupijos kurijos iniciatyva, remiant Kauno miesto savivaldybei, pradėti Vilniaus gatvės fasado tvarkybos darbai. Pastačius pastolius atsirado galimybė iš arti apžiūrėti bei patyrinėti tvarkomą zoną. Pagal gautą informaciją daryti visą bažnyčią apimančias išvadas dar gerokai per anksti, tačiau keliomis naujienomis norėtumėme pasidalinti.
Užlipus pastoliais į viršų, labai norėjosi rasti bent nedidelį buvusio barokinio frontono mūro ar detalės fragmentą. Tačiau, deja, visas dabartinis pietinio fasado frontonas sumūrytas XIX a. viduryje pertvarkant bažnyčią į cerkvę. Maža to, šios rekonstrukcijos metu visu pastato perimetru įrengtas dabartinis reljefinis pastoginis karnizas, bažnyčios fasadus apjuosė dar trys nauji iš tinko suformuoti karnizai, sudalinę pastatą horizontaliomis juostomis ir vizualiai pakeitę pastato proporcijas. Pagal pietinio fasado bokštelių gabaritus išplatinti kampiniai piliastrai. Virš naujojo pastoginio karnizo, panaudojant barokinio stogo medieną, sukonstruotas dabartinis stogas.
Nebus pamirštas nei vienas laiko ženklas
Pradėjus dirbti, jau buvom susitaikę su mintimi, kad buvusios išraiškingos barokinės bažnyčios fasaduose liks nemažai cerkvės ženklų. Tačiau paaiškėjus, kad visas dabartinis bažnyčios tūris į viršų nuo profiliuoto pastoginio karnizo apačios yra suformuotas XIX a. viduryje rekonstravimo į cerkvę metu ir jame nėra nei vieno senesnių laikotarpių fragmento, iškilo bizantiškos ar barokinės architektūros dominavimo klausimas. Ši bažnyčia statyta miesto klestėjimo laikais buvo turtingo miesto ženklas. Jos pirmapradžio vaizdo atskleidimas yra svarbus ne tik pastato, bet ir aplinkos kontekste. Todėl buvo priimtas sprendimas, kur tik įmanoma, atidengti, išsaugoti ir eksponuoti visus išlikusius autentiškus barokinės bažnyčios fragmentus. Tokiu būdu nebus pamirštas nei vienas laiko ženklas, o žmonės, besidomintys paveldo objektais, turės galimybę pamatyti visų laikotarpių palikimą ir pažinti pastato gyvenimo istoriją.
Taigi, toliau tęsiant tyrimo darbus, pietinio fasado centrinėje dalyje po storu tinko sluoksniu rastos XVII amžiaus trijų užmūrytų langų ir pagrindinio portalo angos. Vidiniuose durų angokraščiuose atsidengė išlikusios durų uždarymo sijos nišos ir kaltiniai buvusių dvivėrių durų vyriai. Virš durų išryškėjęs užrašas – Kath. Garnison-Kirche („Įgulos katalikų bažnyčia“) – atsirado apie 1915 m., kai cerkvė tapo Įgulos katalikų bažnyčia.
Pradėjus ardyti centrinio lango užmūrijimą, paaiškėjo, kad tarpukariu sukurta ir fasade sumontuota „Jėzaus Kristaus“ mozaika yra visiškai savarankiškas į mūrą įtvirtintas elementas. Tai leido pilnai atidaryti ir eksponuoti ne tik šoninių, bet ir centrinio lango angą, nesukeliant grėsmės vertingai mozaikai. Visų trijų langų vidiniai ir išoriniai angokraščiai, sąramos yra puikiai išlikę, tačiau, kol nėra aiškūs kitų bažnyčios langų gabaritai ir formos, pietinio fasado langų angos laikinai uždarytos, suformuojant nišas.
Vykdant fasado polichrominius tyrimus surasti keli tinko sluoksniai. Viršutinis – labai storas, užtinkuotas XIX a. viduryje, pertvarkymo į cerkvę metu. Tinkuojant buvo stengiamasi išlyginti buvusius paviršiaus nelygumus, atkurti nubyrėjusio tinko plotus. Apatinis tinkas plonesnis. Ant jo rasti keturi kalkinio dažymo sluoksniai. Daugiausiai šio tinko yra išlikę langų angokraščiuose. Fasado plokštumoje rasti tik pavieniai fragmentai, kurių paviršius, kad geriau sukibtų, prieš XIX a. tinkavimą buvo iškapotas.
Atvėrus centrinio portalo angą, po betoninėmis kino teatro laiptinių grindimis pasirodė senųjų grindų kraštas. Pradėjus ardyti betoną, atsidengė kvadratinių plytelių danga. Spėjama, kad tai yra istorinėje medžiagoje minimos XVIII a. pabaigoje iš Švedijos atvežtos marmuro plokštės.
Galėsime matyti autentiškus bažnyčios elementus
Pabaigus pirmojo etapo tvarkybos darbus, pietinio fasado centrinėje dalyje jau galėsime matyti atidengtus autentiškus barokinės bažnyčios elementus – langų angas, kampinius piliastrus su profiliuotais karnizais virš cokolinės dalies, centrinio portalo angą, taip pat cerkvės laikotarpio naujadarus – viršutinį karnizą, frontoną, šoninių piliastrų praplatinimą, ir tarpukario įnašą – akmeninę „Jėzaus Kristaus“ mozaiką.
Kad ši informacija būtų lengviau suprantama, išsaugotas skirtingų laikotarpių tinko paviršiaus skirtumas. Išlikę autentiški barokinio laikotarpio tinkai palikti su visais paviršiaus nelygumais. Autentiško ir atkurto barokinio tinko plotai nudažyti, atkuriant XVII a. fasadų spalvą. Nišose, kur tiesiogiai neveikia nei lietus, nei sniegas, buvo galimybė konservuoti ir eksponuoti atidengtą autentišką tinko paviršių su ant jo išlikusių dažymo sluoksnių fragmentais. Visu baroko laikotarpiu bažnyčia buvo šviesi, kaip Dievo Kūnas – Ostija. Cerkvės laikotarpio elementai išskirti tamsesne spalva. Išlikęs Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiško užrašo fragmentas sutvirtintas ir konservuotas. Tarpukario mozaika nuvalyta ir konservuota savo autentiškoje vietoje. Pastato viduje eksponuojamas atrastas marmuro plytelių grindų dangos fragmentas.
Atvėrus barokinio portalo angą į Vilniaus gatvės pusę, teko spręsti naujų durų klausimą. Architektei Astai Prikockienei kilo mintis jas sukurti vitražines (vitražistas Eimutis Markūnas). Taip norėta pabrėžti ir tarsi apjungti didžiausias šios bažnyčios vertybes: barokinį, vėliau bizantizuotą pastatą, secesinius vitražus, neobizantinę Mikėno mozaiką ir Valeškos kurtą sienų tapybą, įnešant ir šiuolaikinės kūrybos indėlį. Durys vaizduoja Švč. Sakramentą Dievo Kūno (Ostija) ir Kraujo (taurė su vynu) pavidalu, pabrėžiant šios bažnyčios titulą. Viršutinės jo dalies skaidymas simbolizuoja septynis sakramentus, taurę puošianti juosta – dvylika apaštalų, taurę supantys skydai – Dešimt Dievo įsakymų. Simbolinę prasmę turi ir vitražo spalvos: balta Ostijos – Kristaus Kūną ir Prisikėlimą, raudona – Kristaus Kraują ir Auką ant kryžiaus, auksinė – Dievą, šviesą ir amžinybę. Tamsiuoju metu durys švies iš vidaus, kviesdamos tikinčiuosius ir praeivius užsukti į bažnyčią.
Tik pradžia...
Pradėti darbai – tai tik pati Švč. Sakramento bažnyčios atkūrimo pradžia. Laukia ilgas ir sudėtingas procesas. Kiekvieno seno pastato istorija kartu yra ir Kauno miesto bei mūsų visų istorijos dalis. Todėl labai svarbu ne tik sugrąžinti pastatui jo gyvenimą, bet kartu užfiksuoti kiekvieną, kad ir nedidelę atrastą autentišką buvusio gyvenimo dalelę. Daug informacijos jau yra negrįžtamai prarasta ir išnykę, todėl tikrai ne visas mįsles pavyks įminti ir ne į visus klausimus atsakyti. Tačiau norisi tikėti, kad buvusi dominikonų bažnyčia sugebės dar kartą atsitiesti ir atrasti savo vietą miesto gyvenime.