Pašauktas tarnauti
Švenčiame Kristaus Žengimo į dangų šventę. Mišiose skaitomas Dievo žodis mums priminė, kaip Kristus, prieš palikdamas mūsų žemiškąją tikrovę, pasiuntė savo mokinius skelbti Evangelijos ir liudyti jo iki pat žemės pakraščių. Ši misija būti Jėzaus liudytojais skirta visiems, per krikštą tampantiems Dievo vaikais ir Kristaus broliais bei seserimis.
Šiandien mus į Prisikėlimo šventovę sukvietė ne tik švenčiama Kristaus Žengimo į dangų šventė, bet ir 1941 m. Lietuvos Vyriausybės vadovo, pasipriešinimo komunistiniam ir nacistiniam režimams ideologo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio sugrįžimas į Lietuvą. Jis nebuvo nei vyskupas, nei kunigas, bet jo tikėjimas ir nuosekli krikščioniška laikysena buvo jo gyvenimo principas ir kelias.
Sūduvos krašto sūnus iš tėvų namų paveldėjo katalikų tikėjimą ir meilę savo tėvų žemei, kuri jo jaunystės metais kėlėsi laisvam gyvenimui. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, jaunuolis surado ateitininkus, o gal šie pastebėjo giliai tikintį jaunuolį ir įtraukė į savo gretas. Katalikiškoje jaunimo organizacijoje jaunas gimnazistas klojo savo ateičiai rimtus katalikiškus, tautiškus ir visuomeniškus pagrindus. Idealizmo kupinas jaunuolis svajojo daug nuveikti dėl Dievo ir savo Tėvynės.
Būdinga jaunam studentui detalė – jis nenori būti tėvų išlaikytinis, bet pats užsidirba studijoms, bendradarbiaudamas ano meto laikraščiuose. Klauso J. Tumo-Vaižganto, J. Balčikonio, J. Jablonskio paskaitų. Su lietuvišku žodžiu jauno studento širdyje vis daugėja meilės naujam gyvenimui prisikėlusiai Tėvynei – jai nori skirti visas savo jėgas. Aktyviai dalyvauja ateitininkų veikloje.
Baigęs studijas, dėsto lietuvių literatūrą Aušros gimnazijoje Kaune, profesoriauja Vytauto Didžiojo universitete, dirba XX amžiaus redakcijoje, rašo šiam laikraščiui apžvalginius straipsnius vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Tačiau atėjo 1940-ieji, didelių netekčių metai. Pasipriešinimas sovietinei okupacijai ir Lietuvos valstybės atkūrimo rūpestis tapo svarbiausiu J. Ambrazevičiaus siekiu ir veiklos motyvu. Jis paniro į organizacinę, politinę ir rezistencinę veiklą.
1941 m. Kaune buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, į kurią, kaip švietimo ministras, įėjo ir Juozas Ambrazevičius, kiek vėliau tapęs šios Vyriausybės Ministru Pirmininku. Laikinoji Vyriausybė siekė, kad prieš atvykstančius vokiečius būtų faktas, jog Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau yra atkūrusi tvarką.
Birželio 22 d. prasidėjo sukilimas prieš sovietinę valdžią. Sukilėliai išlaisvino Lietuvą nuo sovietų ir paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Per kovas žuvo per 2000 sukilėlių, tiek, kiek krito savanorių Nepriklausomybės kovose. Per trumpą laiką buvo atkurtas teisinis Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas, kurį buvo sugriovusi sovietinė okupacija.
Deja, įvyko tai, ko buvo galima tikėtis. Nacistinės Vokietijos komisaras sustabdė Lietuvos Vyriausybės veiklą. J. Ambrazevičiaus rašte okupacinei nacių valdžiai rašoma, kad Laikinoji Vyriausybė savo veikimą laiko sustabdytą prieš savo ir tautos valią ir kad jis, kaip ir dauguma jo kolegų, buvo sutikę būti Nepriklausomos Lietuvos ministrais, bet negali sutikti būti vokiečių valdžios tarėjais.
Netrukus Juozas Ambrazevičius su dauguma bendraminčių susibūrė į antinacistinį Lietuvių frontą (LF). Neatsitiktinai Lietuvoje naciams nepavyko suformuoti SS bataliono. Karui artėjant į pabaigą, nacių ieškomas J. Ambrazevičius, pasivadinęs Brazaičiu, išvyko iš Lietuvos. Po karo, gyvendamas Vokietijoje, vėliau Amerikoje, gynė Lietuvos laisvės bylą.
Prof. J. Brazaitis buvo kaltinamas dėl Lietuvoje vykusių žydų žudynių. Tačiau Amerikos Kongreso Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės komisija, tyrusi kaltinimus Juozui Brazaičiui, paskelbė jį buvus nekaltą. Gaila, kad šio sprendimo Juozas Brazaitis nespėjo išgirsti.
Kun. Stasys Yla laidotuvių pamoksle J. Brazaitį kaip politiką prilygino didiesiems pokario Europos politikams: vokiečių – Adenaueriui, prancūzų – Schumanui ir italų – Gaspari. „Tai principų žmonės, krikščioniškojo idealizmo ir valstybinio realizmo derintojai, žmonės garbingi ir ryžtingi, išlikę su aureole ir toje vadinamoje „nešvarioje“ politikoje.“ Velionis ėjo į politiką, siekdamas naudos ne sau, bet Lietuvai.
Labai tiksliai Juozą Brazaitį apibūdino mūsų diplomatas Vytautas A. Dambrava: „Lietuva jam buvo kūnas ir kraujas, darbas ir kova, gyvenimo turinys ir prasmė. Vokiečiams privertus sustabdyti jo vadovaujamos vyriausybės veiklą, Brazaitis nepasitraukė iš kovos lauko, bet nuėjo į pogrindį kaip rezistencijos kovotojas ir vadas ir iš čia nepasitraukė iki paskutinio atodūsio, tuo patvirtindamas, kad gyventi dėl tėvynės yra toks pat heroizmas, kaip ir mirti dėl jos.“
Šiandien Juozas Brazaitis sugrįžo į Lietuvą, kad politikams ir valdžioje esantiems primintų, jog bet kokiomis sąlygomis reikia laikytis garbingos, tiesios ir Lietuvos žmonėms tarnaujančios politikos. O mums, ne politikams, bet Lietuvos piliečiams ir katalikams, jis bus liudytojas, kad bet kokiomis sąlygomis galima mylėti Tėvynę ir ištikimai laikytis Kristaus Evangelijos.
