Br. Roberto Dabkevičiaus OSB katechezė Dievui pasišventusiųjų dieną Šiluvoje: Maldoje pirmas su meile kreipiasi Dievas (2021 09 08)
Paskelbta: 2021-09-10 09:32:53

Nuotraukos – Agnietės Čisler ir Linos Urbonienės

Brangūs broliai ir seserys,

šio ryto katechezės tema yra malda. Iš kur malda kyla, kas ji tokia, kokia ji turi būti. Taip pat norėčiau ta proga pateikti keletą maldos praktikų iš Dykumos vienuolių gyvenimo. Rodos, tai elementarūs ir savaime suprantami dalykai, tačiau visuomet reikia sugrįžti prie esminio, kadangi mūsų laikmetis yra paženklintas kontempliacijos krizės. Išties žmogus save apsibrėžia daugiau tuo, ką jis daro, o ne tuo, kas jis ir koks jis iš tiesų yra. Taigi veiksmas priešpastatomas būčiai. Per nuolatinį skubėjimą ir perdėtą aktyvizmą žmogus tarsi išeina iš savęs, buvoja kitapus savęs, praranda sąlytį su dabartimi ir su savo vidine tikrove. Nepamirškime, kad velnias niekada nekontempliuoja, – ši veikla jam svetima, jis visuomet užsiėmęs ir žino mažai turįs laiko. Tad galima sakyti, kad ir gyvenimas tokio žmogaus, kuris paskęsta veikloje ir neturi laiko maldai bei kontempliacijai, turi pragaro atspalvį ir skonį. Atvirkščiai, malda mus sugrąžina į mus pačius, į dabarties akimirką, kurioje vyksta susitikimas su gyvuoju ir gyvenimą dovanojančiu Dievu. Be to, tikros maldos pamatas yra nusižeminimas, o ši gili vidinė nuostata pastato mus į teisingą santykį su Dievu ir su visa kūrinija. Todėl Jonas Auksaburnis rašė: „Nėra nieko vertingesnio už maldą. Ji padaro įmanoma tai, kas neįmanoma, lengva tai, kas sunku. Negalimas dalykas, kad besimeldžiantis žmogus nusidėtų“ (PG 54, 666AB).
 

Kur slypi maldos šaknys? Ar galima teigti, kad žmogus iš prigimties yra sukurtas dialogui su savo Kūrėju, ir kad tas dialogas yra malda?

Kurdamas Dievas kiekvieną esybę pašaukia iš nebūties į buvimą. Kūrimu žmoguje yra įdiegtas Dievo paveikslas, kurio jokia nuodėmė negali visiškai sunaikinti. Ir tas Kūrėjo paveikslas žmoguje padaro, kad jis siekia bendrystės su jį iš nebūties pašaukusiu Dievu. Tas nenumalšinamas ir niekuo nepakeičiamas bendrystės troškimas, labiau suprantamas kaip palaimos troškimas, Augustino žodžiais tariant, yra toji nerami širdis, kuri atilsį ras tik Dieve. Taigi ieškoti Dievo neatsiejama nuo žmogaus esmės. Viename laiške tai gerai iliustruoja Henri Caffarel. Jis rašo: „Kaip kiekviena materiali fizinį svorį turinti būtybė, kai niekas nesustabdo, krinta į ją traukiančią žemę, taip kiekvienas kūrinys viduje patiria Dievo trauką; tai visai teisingai buvo pavadinta „dvasiniu sunkiu“, aš tai pavadinau slapta malda“ (Henri Caffarel, Nauji laiškai apie maldą, p. 21). Taigi visi kūriniai stiebiasi į Dievą, ir šiuo požiūriu galima sakyti, kad visi dalykai meldžiasi. Tačiau gyvasis ir tikrasis Dievas kviečia kiekvieną žmogų į sąmoningą ir laisvą susitikimą su Juo. Dievo troškulys, nebylus ir snaudžiantis žemesnėse būtybėse, sąmoningas ir valingas mumyse, – tai tas pats neišvengiamas judėjimas, visas būtybes ir kiekvieną nešantis prie pirminio šaltinio, – kuris tuo pačiu metu yra ir jų atbaigimas. Mūsų išreikšta malda yra tik giluminio siekio įsisąmoninimas protu ir patvirtinimas valia. Vis dėlto Dievo troškulys žmoguje ir kreipimasis į Dievą maldoje visada tėra tik atsakymas, kadangi visada pirmas su meile kreipiasi Dievas.

Kadangi Dievas šaukia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su juo, mums reikalingas vadovas ir mokytojas, kuris pamokytų ir padėtų deramai atsiliepti į šį Dievo šaukimą. Krikščionio gyvenimas apibūdinamas kaip Kristaus sekimas, tad nuoseklu, kad pats Jėzus yra geriausias maldos mokytojas. Išties, Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir pasiliekantis tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis išklauso mūsų maldą“ (KBK 2598).

Skaitydami Evangelijas mes dažnai susiduriame su Jėzumi maldoje: jis praleidžia naktį besimelsdamas (Lk 6, 12), užkopia nuošaliai į kalną melstis (Mt 14, 23), meldžiasi prieš išsirinkdamas dvylika apaštalų, meldžiasi prie Lozoriaus kapo, meldžiasi, kad apaštalo Petro tikėjimas nesusvyruotų, meldžiasi prieš savo kančią. Maldos svarba ir šventumas pakurstė Jėzaus uolumą dėl Dievo šventovės, maldos namų, kurie buvo paversti plėšikų lindyne. Taigi Viešpats Jėzus daug meldėsi, nors žinome, kad jis turėjo apsčiai veiklos. Garsas apie jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų. O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis (Lk 5, 15), – liudija evangelistas Lukas. Jeigu malda persmelkia visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, tad ir krikščionio gyvenimas, kuris siekia atkartoti Jėzaus gyvenimą, negali apsieiti be maldos, be dažnos ir karštos maldos. Jėzus savo mokiniams ne kartą pateikia palyginimus, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti (Lk 18, 1). Skaitydami evangelijas mes žavimės Jėzaus daromais ženklais ir nusidėjėlių atsivertimais, tačiau nereikia abejoti, kad nusidėjėlių atsivertimus įtakojo ilgos Jėzaus maldos, praleistos nuošalėje.

Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje (Jn 15, 4). Krikščioniškas gyvenimas yra gyvenimas glaudžioje vienybėje su Kristumi. Tą vienybę garantuoja sakramentai ir malda. Per Krikštą krikščionis yra sudievinamas pačiose jo savasties gelmėse. Jis padaromas dieviškosios prigimties dalininku, taip mums sako šventasis Petras (2 Pt 1, 4). Jis tampa Šventosios Dvasios šventove, Švenčiausiosios Trejybės buveine. Taigi malda nėra bėgimas į vakuumą, nei sielos monologas su savimi, it koks psichologinis pratimas, kad būtų atgauta pusiausvyra ir nusiraminimas. Tai veikiau įsisąmoninimas veikimo Švenčiausiosios Trejybės, kuri prisiartina prie sielos ir trokšta joje įsikurti sau pastovią buveinę. Tad krikščionis krypsta į Dievą jau ne vien tik giluminiu siekiu, bet ir visa dieviškosios malonės pakylėta esybe. Kai jis suvokia šį gilų polinkį, su džiugiu švelnumu atsiliepia Tam, kas jį kviečia. Jo širdyje atsiranda ir iš lūpų išsprūsta vienas žodis: Aba! Tėve! (Gal 4, 6), taip jis atsako į vidinę trauką, kurios slaptą prasmę gali iššifruoti: „Tu esi mano mylimas vaikas. Aš tavęs laukiu. Pasiduok tam traukos dėsniui ir krisi man į glėbį“. Malda atsiskleidžia kaip abipusis – Dievo ir žmogaus – šaukimasis vienas kito. Maldoje žmogus atsiveria veikimui Šventosios Dvasios, kuri, būdama Kristaus Dvasia, jame ugdo Jėzaus Kristaus bruožus. Palaipsniui krikščionis tampa antruoju Kristumi ir su šventuoju Pauliumi gali ištarti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o manyje gyvena Kristus (Gal 2, 20).

Malda yra pokalbis su Viešpačiu: siela kyla į Dievą, ji kalbasi su savo dangiškuoju Tėvu, su Šventąja Dvasia, kuri ją gaivina ir pašventina, ir su Jėzumi, į kurį ji nori tapti panaši. Kalbėdamasis su Dievu, žmogus įgauna vis didesnį Dievo ir jo valios pažinimą. Iš čia kyla didesnė meilė Dievui ir noras paklusti jo valiai ir uoliai ją vykdyti. Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą (Jn 4, 34). O meilė suvienija, todėl veda į glaudžią bendrystę su Dievu, galima sakyti, – į Dievo patirtį. Senovės filosofai apibūdindavo draugystę posakiu: idem velle, idem nolle, tai reiškia, norėti to paties, nenorėti to paties, kuo išreiškiamas visiškas abiejų valių sutapimas. Glaudi vienybė su Dievu padaro, kad žmogus nori to, ko Dievas nori, ir nenori to, ko Dievas nenori.

Norint autentiškai mylėti kitą asmenį, reikia jį pažinti, o kad jį pažintum, reikia su juo bendrauti. Bendravimas reiškia, kad mes su juo kalbamės ir jo klausomės – taigi reikalingas abipusiškumas, dialogas. Malda bus tas dialogas su Dievu, su ketinimu jį kasdien vis labiau pažinti ir pamilti. Tokiu būdu krikščioniško gyvenimo autentiškumas bus matuojamas tuo, kokią vietą jame užima malda. Kas daug meldžiasi, myli daugiau, kas mažai meldžiasi, myli mažiau. Vienas dykumos tėvas, Evagrijus, sakė: „Jei tu tikrai meldiesi, esi teologas“, kitaip tariant, kalbi Dievo žodžius, supranti gilius Dievybės slėpinius.

Būkite atsidėję maldai (Kol 4, 2), be paliovos melskitės (1 Tes 5, 17), – rašė apaštalas Paulius, remdamasis Viešpaties mokymu apie nuolatinės maldos būtinybę (Lk 18, 1). Šventojo Pauliaus, kaip ir Jėzaus gyvenime nestigo veiklos ir tarnysčių, tačiau tai jam nesukliudė pačiam melstis ir sykiu kitus raginti tai daryti.

Pats šventasis Paulius nepamokė, kaip reikia melstis, tačiau jis kalba apie tvirtą pasitikėjimą ir atvirumą Dievo akivaizdoje. Tad galima spėti, kad jo asmeninė malda ir pokalbis su Dievu buvo labai natūralūs. Apie Mozę sakoma, kad jis kalbėjosi su Dievu akis į akį, kaip kalbasi bičiuliai. Apaštalai su laiku net ir patyrę, kad jų Mokytojas nėra paprastas žmogus, bet Dievo Sūnus, Mesijas, nepakeitė savo laikysenos jo atžvilgiu, nesiartino prie jo su baime ir drebėjimu, bet ir toliau laisvai su juo bendravo, klausinėjo, su susižavėjimu dalijosi savo misijos patirtimi, kreipėsi su prašymu: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana (Jn 14, 8). Kodėl tad mūsų pokalbis su Dievu turėtų skirtis nuo to apaštalų kalbėjimo būdo. Origenas, komentuodamas Senojo Testamento ištrauką, kur Dievas per Mozę paliepia, kad šventyklos altorius būtų surengtas iš netašytų akmenų, sako, kad tokia turi būti asmeninė malda: paprasta, natūrali, kurios nepalietė joks retorikos ar pasiskolintos kalbėsenos įrankis. Kita vertus, Jėzus pažadėjo moteriai samarietei, kad dangiškasis Tėvas bus garbinamas net tik Jeruzalėje, ar kitoje apibrėžtoje geografinėje vietoje, bet kad ateis valanda, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23). Viskas aplink mus ir mumyse liudija apie artumą Dievo, kuris mus kviečia nuolatiniam dialogui: Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas (2 Kor 6, 16). Tad nėra reikalo leistis į kelionę ieškant Dievo, nes pakanka į jį žvelgti ir jo ieškoti širdimi. Šventasis Augustinas Dievui sušunka: „Tu buvai mano viduje, giliau nei pati giliausia mano gelmė“ (Išpažinimai, 3, 6, 11). Ir kitoje savo Išpažinimų vietoje jis rašo: „Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei“ (Išpažinimai, 10, 27, 38). Taigi per malonę Dievas gyvena mumyse ir dažnai jis pats kokiu nors vidiniu įkvėpimu ar mus paliečiančiu įvykiu paskatina dialogui. Žmogus iš prigimties yra santykio būtybė, dialogo būtybė. Jam natūralu bendravimas. Ir šitai patvirtina tas faktas, kad jei žmogus neturi kito pašnekovo, jis mintyse pradeda pokalbį su savimi: jis prisimena problemas, dienos įvykius, turėtus pokalbius ir susitikimus, troškimus, baimes ir lūkesčius. Mat mintys mus lanko nepriklausomai nuo mūsų.

Vidinis dvasinis gyvenimas palaipsniui įtvirtina tokį pokalbį su Dievu, ir tas bendravimas su Dievu virsta į gilų, širdingą, nesavanaudišką ir atvirą santykį. Siela, kuri šiame bendravime įpranta dažnai kreiptis į Dievą, palaipsniui yra perkeičiama: iš jos egocentriškumo svorio centras persikelia į Dievą. Siela tampa gilesnė, ramesnė, nuosaikingesnė. Dykumos Tėvai sakytų, kad sieloje pradeda dygti beaistriškumas, tai yra aprimsta staigios ir impulsyvios aistros, žmogus ne taip lengvai tampa išmušamas iš pusiausvyros, aistros žmogui daugiau neįsakinėja, bet veikiau pradeda paklusti proto ir valios įsakymams. Pastovus bendravimas su Dievu sustiprina sieloje Dievo draugystę, padidina Dievo pažinimą. Juk dažnai pasitaiko, kad draugas nuspėja draugo nuotaikas ir norus dar jam net neprabilus. Meilė ir draugystė įtraukia į draugo slėpinį ir leidžia suprasti daugiau, nei pasakoma žodžiais. Taigi Dievo meilė, kuri savo esme yra draugystės meilė, skleidžiasi dėka pastovaus bendravimo ir dialogo.

Visgi maldos gyvenime, ypač pačioje pradžioje, galima papulti į spąstus. Pasitaiko, kad žmogus maldoje ieškos tam tikros juslinės patirties, trokš kažką pajusti: jeigu jis visiškai nieko nepatirs maldos metu ar po jos, tuomet galvoja, kad Dievas neišklausė arba kad netinkamai meldėsi. Ir, kita vertus, jeigu žmogus tarsis kažką pajutęs, paprastai tai kyla dėl kokių nors fizinių priežasčių ar net dėl demono apgaulės, tuomet šitai priskirs Dievo veikimui, o save ims laikyti mistiku ir malonėmis apdovanotu. Jei iškart po maldos aplanko pasitenkinimo savimi ir puikybės mintys, tuomet aišku, kad maldoje buvome ne Dievo, bet demono akivaizdoje. Malda neturi nieko bendra su juslingumu ir jausmais, juk Dievas yra dvasia ir mes bendraujame su juo mūsų dvasinių gebėjimų – valios ir proto – dėka. Tiesa, Dievas gali suteikti ir kūno paguodos bei kokį nors apčiuopiamą išgyvenimą, bet visa tai tėra tik bonusai, nes pagrindinis maldos vaisiaus gavėjas yra žmogaus siela. Tikros maldos ženklas bus tai, kad žmogaus valia glaudžiai prisišlieja prie Dievo valios ir kaip draugystės apibrėžime, kurį anksčiau minėjau, žmogus Dievo valiai sako „Taip, tebūnie“, priimdamas tai, kas Dievui miela ir šalindamasis to, kas jį žeidžia. Tikrą maldą ženklina nuolankumas, nenusakoma vidinė ramybė. Galima savęs klausti, ar tas muitininkas iš Jėzaus pateikto palyginimo apie fariziejų ir muitininką besimeldžiančius šventykloje, pajuto dieviškojo atleidimo gerovę savo kūne. O vis dėlto Jėzus paliudija, kad jis nuėjo namo išteisintas. Greičiausiai muitininkas grįžo namo su ta pačia sugrudusia širdimi, su kokia stovėjo šventykloje ir nepakeldamas akių meldėsi.

Dar vienas dalykas, su kuriuo susiduriame: žmonės skundžiasi, kad nemyli ar nepakankamai myli Dievą, remdamiesi tuo pagrindu, kad maldoje jam nejaučia to, ką emociškai jaučia jiems brangiems asmenims. Čia reikia priminti vieną pamatinę tiesą: neįmanoma mylėti nepažįstant. Iš susipažinimo ir pažinimo gimsta simpatija, draugystė, meilė. Meilė nėra redukuojama į paprastą jausmą, emociją, ji yra laisvas ir valingas apsisprendimas. Meilė gali išlikti, net jeigu nėra ją lydinčio apčiuopiamo širdies judesio, jausmo. Pastarasis nėra valingas veiksmas, o meilė tuo tarpu yra valioje, kadangi mes mylime žmones ar daiktus valios veiksmu. Taigi būtent valioje, o ne jausmuose, širdies virpesiuose ar daugybės drugelių plazdėjime reikia ieškoti atsakymo į klausimą, ar tikrai mylime ar ne. Autentiškai mylėti kitą veda prie sau užduodamo klausimo: ką aš galiu dėl jo padaryti? Mylėti Dievą, tai visų pirma norėti šalintis visko, kas jam nemiela. Mes jam įrodome savo meilę, kai mūsų valia yra ryžtingai apsisprendusi vengti tų pačių nuodėmių, į kurias įpuolame. Be to, anot Jėzaus žodžių: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio (Jn 14, 23). O laikytis jo žodžio kartais yra tikras iššūkis ir reikalauja nugalėti save ir todėl akivaizdu, kad ne visada toks veiksmas yra lydimas malonios emocijos. Malda be jokio potraukio ir juntamo pasitenkinimo nenustoja būti gera malda. Maldoje svarbiau ieškoti ne paguodos iš Dievo, bet Dievo, kuris guodžia.

Vis dėlto mūsų maldos gyvenimas turi ir sunkumų. Tai gali būti nuovargis, išsiblaškymai, gausybė neatidėliotinų darbų ir panašiai. Bet visa tai tėra žmogiški faktoriai. Reikia neišleisti iš akių, kad malda yra ne tik nepakeičiama priemonė dvasinėje kovoje, bet kad ir ji pati tampa įtampos ir kovos lauku. Dykumos Tėvai ne kartą išgyveno maldą, kaip erdvę, kurioje vyksta įnirtinga vienuolio kova su demonu. Viename Dykumos Tėvų pamokyme pasakojama, kad broliai paklausė abos Agatono: „Tėve, kuri vienuoliškos gyvensenos dorybė reikalauja daugiausia pastangų?“ Jis jiems atsakė: „Atleiskite, bet aš manau, kad nėra kito taip varginančio darbo kaip melstis Dievui be išsiblaškymų. Išties, kas kartą, kai žmogus nori melstis, jo priešas demonas stengiasi tam sutrukdyti, nes žino, kad niekas jam nepastoja kelio išskyrus maldą Dievui. Bet kokioje dorybingoje gyvensenoje, kurią žmogus atkakliai puoselėtų, jis įsigyja ramybę, bet malda – tai mūšis iki paskutinio atodūsio“ (Coll. Syst. XII, 2 arba Coll. Alph. Agatonas 9).Kitas Dykumos Tėvas, Evagrijus pateikia konkrečių situacijų, kada malda yra ypatingai reikalinga, ir pristato maldą kaip kovą: „Jeigu prarandi drąsą – melskis, kaip yra parašyta (Plg. Jok 5, 13).

Melskis su baime ir drebėjimu, su triūsu, blaiviai ir budėdamas. Šitaip reikia melstis, ypač dėl nelabų ir į pikta linkusių neregimųjų mūsų priešų, kurie stengiasi mums tame pakenkti. Kas kartą, kai jie mus pamato maldoje, tuomet įnirtingai mus apstoja, kad mūsų protui siūlytų tai, ko maldos metu nereikia galvoti ar mąstyti, idant pagrobtų mūsų protą į nelaisvę ir padarytų mūsų maldos prašymą bei maldavimą sterilų, tuščią ir neveiksmingą. Nes iš tiesų tuščia ir neveiksminga tampa malda, prašymas bei maldavimas, kuomet tai nėra atliekama, kaip paminėjome, su baime ir drebėjimu, blaivumu ir budrumu“ (Rerum monachalium rationes, XI, (PG 40, 1264 BC).. Tas pats Evagrijus nusako, kokia turi būti besimeldžiančiojo laikysena: „Jeigu prie žemiškojo karaliaus artinamasi tik su baime, drebėjimu ir atidumu, kad jam žmogus pristatytų savo prašymą, tad argi nepalyginti labiau reikėtų taip pasirodyti akivaizdoje Dievo, visatos Valdovo, ir Kristaus, karalių Karaliaus ir kunigaikščių Kunigaikščio, ir šitaip pateikti maldavimą bei prašymą?“ (Šventasis Benediktas Regulos skyrių „Apie pagarbą maldoje“ pradeda žodžiais: „Kai norime ko nors prašyti galingų žmonių, tai darome nuolankiai ir pagarbiai, taigi juo labiau visiškai nusižeminę ir su tyru maldingumu turime prašyti Viešpaties, Visatos Dievo“, plg. Šventojo Benedikto Regula, XX skyrius).

Puikūs maldos mokytojai yra Dykumos Tėvai, kurių pagrindinė gyvenimo regula buvo Dievo žodis. Jų išdrebėta patirtis ir pamokymai be jokios abejonės įkvėpė vėlesniųjų laikų dvasinius autorius. Jau minėtas Evagrijus yra parašęs veikalą „Apie maldą“ atskirų trumpų skyrelių forma, kur detaliau išdėsto Dykumos Tėvų tradiciją, o kartu ir savo asmeninę patirtį. Maldos pristatymą jis pradeda baziniu mokymu apie dorybių svarbą, o veikalą užbaigia žodžiais: „Kuomet būdamas maldoje atsidursi džiaugsme, pranokstančiame visus likusius, tuomet tu iš tiesų suradai maldą“ (Evagrijus, Or 153 (M 153). Maldos, kaip ginklo prieš demonus linijoje, Evagrijus paliko originalų veikalą, pavadintą Antirrheticus. Veikalo pavadinimo veiksmažodis reiškia: „atsakyti žodžiu, atkirsti, duoti atsakymą“ su jaučiamu priešiškumo niuansu. Veikalas yra padalintas į aštuonis skyrius, kurie atitinka aštuonias pagrindines ydas arba blogybės dvasias. Kūrinio turinys yra paprastas: Evagrijus, remdamasis Jėzaus kovos dykumoje su Šėtonu pavyzdžiu (Mt 4, 1–11; Lk 4, 1–13, pateikia įvairių švento Rašto citatų, kurios skirtos atkirsti demonų peršamoms mintims, neleidus joms mumyse užsibūti, sužadinti aistrų ir galiausiai pastūmėti į nuodėmės darbą. Evagrijus įžangoje sako: „Drauge su visu kitu mokymu Kristus mums perdavė tai, ką pats darė, kai buvo Šėtono gundomas, idant kautynių metą, kada demonai su mumis pradeda kovą ir į mus svaido savo strėles, mes jiems atsakytumėm žodžiais iš šventųjų Raštų, idant netyrosios mintys mumyse neužsibūtų ir nepalenktų mūsų sielos į nuodėmę“ Evagrijus, Antirrheticus, Prologas (Frank., p. 472s).

Dykumos Tėvų malda, neskaitant liturginių valandų, didžiąja dalimi buvo švento Rašto eilutės kartojimas, arba spontaniškas kreipinys į Dievą, dažniausiai įkvėptas širdies graudulio (Plg. Coll. Syst. X, 20, Coll. Alph., Amonas 1, Apolonas 2). Apie abą Arsenijų pasakojama, kad dar prieš pasitraukiant į dykumą, jis maldoje kartojo žodžius: „Viešpatie, vesk mane, kad aš būčiau išganytas“. Maldos kreipinio kartojimas, dar kitaip meditatio, įsišaknijęs žydų tradicijoje. Malda buvo kartojama pusbalsiu, beje, lygiai toks buvo ir asmeniškas skaitymas pas pirmtakus. Pokalbyje apie maldą Kasijonas (Conf. X, 10, éd. Pichery, SC 54, Paris, 1958, p. 85) ragina kiekvienoje egzistencinėje aplinkybėje kartoti psalmės žodžius: Dieve, ateik man padėti! Viešpatie, skubėk manęs gelbėti! (Ps 69, 2). Tokia buvo pradžia „Jėzaus maldos“, kuri buvo praktikuojama Egipte VIII amžiuje.

Jeigu reikalas eitų apie kokį nors prašymą maldoje, tokiu atveju Evagrijus pataria: „Nemelsk, kad išsipildytų tavieji valios troškimai, kadangi jie nebūtinai atitinka Dievo valią. Verčiau melskis, kaip esi pamokytas, ir sakyk: Teesie tavo valia manyje (Plg. Mt 6, 10), ir kiekvienu reikalu jo prašyk, kad įvyktų jo valia, kadangi jis nori to, kas gera ir naudinga tavo sielai, o tu pats ne visuomet to ieškai“ (Evagrijus, Or 31 (M 31) ir toliau, liudydamas savo asmeninę patirtį, priduria: „Besimelsdamas dažnai prašiau, kad įvyktų tai, ką maniau man esant gera, ir tvirtai laikiausi savojo prašymo, neprotingai darydamas prievartą Dievo valiai ir nepavesdamas jam, kad veikiau jis, kuris žino, kas pravartu, pats apvaizdingai sutvarkytų. Ir galiausiai gavęs ko prašiau, vėliau patyriau didelių nuostolių dėl to, kad prašiau, kad įvyktų veikiau manoji valia, kadangi reikalai nesusiklostė taip, kaip įsivaizdavau“ Evagrijus, Or 32 (M 32). Aba Makarijus rekomendavo paprastą maldą: „Viešpatie, kaip tu nori ir kaip tu žinai – pasigailėk manęs“, o jeigu vienuolį ištinka kova, tuomet kartoti: „Viešpatie, pagelbėk man!“ Celių dykumoje buvo vienuolis, kuris dėl savo didelio nusižeminimo pastoviai kartodavo maldą: „Viešpatie, siųsk man ligą, nes sveikas aš nepaklūstu“. Kitas senolis, į brolio klausimą: „Kaip reikia melstis?“, atsakė: „Mano vaike, kuomet meldžiuosi, aš kartoju žodžius: Viešpatie, išmokyk mane tau tarnauti taip, kaip aš tarnavau Šėtonui; suteik man malonę tave mylėti taip, kaip aš mylėjau nuodėmę.“

Vienas mūsų tikėjimo išpažinimo punktų skelbia: tikiu šventųjų bendravimą. Tai nepaprasta paguoda mums, šios žemės keleiviams, kuriuos dažnai slegia žmogiškojo silpnumo bei nuodėmių našta. Tikime, kad mūsų varganas maldas papildo šventųjų užtarimas. Visų pirma – pats Jėzus mus užstoja. Juk mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų (1 Jn 2, 1). Po to mes dar turime dangiškąją Motiną, kurios akivaizdoje dabar stovime, į kurios rankas sudedame savo maldas. Ji, įsikūnijusio Žodžio Motina, mūsų maldų neatmes mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbės. Tegul ji mus visus parems savo motinišku užtarimu.

Ganytojo žodis

Leidžiamės į misiją, leidžiamės į pokalbį. Popiežius Pranciškus kviečia mus kreiptis į Šventąją Dvasią, kad Ji dovanotų mums įžvalgą ir išmintį, ką turėtume daryti, tai yra pasikalbėti tarpusavyje, šeimose, parapijose, bendruomenėse, organizacijose, darbovietėse, vyskupijose, visoje Bažnyčioje pasaulyje apie Viešpaties valią mūsų laikų žmonėms, Evangelijos džiaugsmo skelbimo būdus šiandienos pasauliui.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune