Baigiant Kardinolo V. Sladkevičiaus metus – choro „Cantate Domino“ muzikinė-žodinė dovana (2021 12 19)
Paskelbta: 2021-12-20 18:30:13

Nuotraukos – Juozo Kamensko

Finišuojant LR Seimo paskelbtiems Kardinolo Vincento Sladkevičiaus metams, kaip XXIX tarptautinio sakralinės muzikos chorų festivalio akordas IV Advento sekmadienį, gruodžio 19-ąją, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų  (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje įvyko kamerinio choro ,,Cantate Domino“ koncertas-dedikacija.

Naujai parengtoje choro programoje skambėjo kūriniai, atspindintys liturginių metų dvasią: nuo adventinio lūkesčio ir  Mergelės Marijos išaukštinimo iki Kristaus gimimo, nuo pagarbinimo iki mirties ir prisikėlimo. Solinius kūrinius atliko Roberta Daugėlaitė.

„Tai nėra įprastas koncertas. Prie kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimo buvo galima prisiliesti ne tik per muziką, bet ir per žodį, istorines detales“, – pažymėjo XXIX tarptautinio chorų festivalio organizatorius, nemažai aukščiausio lygio laurų pelniusio kamerinio choro ,,Cantate Domino“ įkūrėjas ir vadovas Rolandas Daugėla. Rengdamas šią programą maestro R. Daugėla nuoširdžiam bendradarbiavimui pakvietė Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėją Ireną Petraitienę, parinkusią kardinolo  Vincento dvasinio paveldo tekstus, ir Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorių aktorių Egidijų Stancikų, kuris juos koncerte skaitė.

Irena Petraitienė

 

Iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus dvasinio palikimo (parengė Irena Petraitienė)

…Marija palaiminta dėl to, kad ji pagimdė ir užaugino Kristų, bet ne čia glūdi jos palaiminimo prasmė. Ji palaiminta pirmiausia dėl to, kad klausė Dievo žodžio, t. y. ji Dievo valios klausytoja ir vykdytoja. Jei tokia nebūtų buvusi, ji nebūtų galėjusi tapti ir Išganytojo Motina. Pirma buvo: „Štai, aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal Tavo žodį“, ir tik po to sekė Dievo motinystė. Klusnumas, Dievo valia yra kiekvieno žmogaus visų palaiminimų pradžia ir šaltinis.

Būkime Dievo valios, kurią Kristus paskelbė Evangelijoje, vykdytojai, tada tikrai bus palaiminti mūsų namai, mūsų tėvai, būsime palaiminti mes patys.

  •  

Koks laimingas tas, kuriam tikėjimas tarytum jo tėviškė. Žemiškąją tėviškę galime prarasti, galime būti atskirti nuo jos. Bet jei tikėjimas yra mūsų tėviškė, mes niekad neliksim vieniši. Kur bebūsim, visur tėviškė bus su mumis. Mes niekada nesijausim našlaičiais, niekad nebūsim be namų, be šeimos. Dievas – mūsų tėvas. Mes Jį visur turim, visur dvasioje su Juo susitinkam. Marija – geriausia tėviškės Motina. Visuose reikaluose galime prašyti jos pagalbos. Šventieji mūsų broliai. Mūsų broliai ir visi kiti žmonės. Štai koks nuostabiai gražus gyvenimas žmogaus, kuriam tikėjimas yra tapęs tėviške.


Jei iš anksto pamokslą pasirašydavau, dingdavo ugnelė. Vietoje užgimusi mintis rasdavo ryšį su Evangelija, su Kristaus žodžiais ir įsiliedavo į ugnies aukurą. Jei širdies nepalieti, protas neatsiveria. Sakydamas Dievo Žodį, nuolat akcentuodavau, kad dangaus negalima pradėti nuo dangaus, dangų mes turim pradėti žemėje. Ko žemėj nepradėsi, danguj neturėsi. Čia dar netobulai gali išvyst Dievo veidą, bet jeigu to nenorėsi ir nesieksi – niekada ir ten jo neišvysi. Ten tavęs laukia tobula meilė, bet pradėk ją čia, savo šeimoj. Kitaip tu nebūsi jos vertas ir ten. Užtat žemiškasis gyvenimas turi begalinę prasmę. Jis yra lyg įžanga į dangų, į amžinąjį gyvenimą, o ne kas nors atskirta, ką reikėtų paneigt. Todėl Dievo prisakymu mums ir duoti krantai.


…Žmogaus gyvenime ne visada saulėta ir šilta. Neretai padangė apsitraukia tamsiais debesimis. Tai kančių valandos. Kiekvienas žmogus jų turi. Nerasime pasaulyje žmogaus, kuriam asmeniškai nebūtų tekę susidurti su kančia, nesvarbu, ar tas žmogus senas, ar jaunas, turtingas, ar vargšas, mokytas ar ne. Taip yra šiandien, taip yra buvę visais laikais nuo pat žmonijos pradžios, kai tik pirmieji tėvai, nusidėdami Dievui, užsitraukė sau mirties ir kančios bausmę. Kartais tie kančios debesys taip sutirštėja, kad tarsi kančių srovė pasipila ant žmogaus, pakyla, išsilieja kančių upės ir graso visiškai sugriauti žmogaus gyvenimą. Iš tiesų, kančia nugali žmogų po to, kada žmogus nugali kančią.


Kai žmogus stato savo gyvenimą ant bėgančio, byrančio smėlio, kančia jo gyvenimą sudaužo į šipulius, sugriauna. Kartais užtenka mažos srovės. Kad aiškiau suprastume, išsiaiškinkime, kas yra bėgantis, byrantis smėlis. Tai visi laikinieji dalykai: turtai, garbė, malonumai. Sakysim, jei žmogus savo gyvenimo pagrindu pasirenka turtus ir tam tikslui aukoja visą gyvenimą. Turtai, net ir jų gausybė, žmogaus neapsaugo nuo kančios. Kenčia ne tik vargšai, bet ir milijonieriai. Tiesa, jie nekenčia bado, bet jie serga ir miršta. Panašiai yra ir su garbe. Ir ji neapsaugo žmogaus nuo kančios. Žemiškieji malonumai patys savyje slepia nemalonumų kančią. Net ir daug pasiekęs mokslas savo energija yra bėgantis smėlis. Kai kas mėgina pernelyg juo pasitikėti ir tik jam pašvęsti savo gyvenimą. Mokslas gali pažaboti didžiules upes, bet negali pažaboti kančių srovės.

  •  

Nė vienu išorišku dalyku negalime pasikliauti kančių valandomis. Tik tikėjimas – vienintelė jėga, galinti nugalėti kančią. Jei yra toji uola, ant kurios pastatytas žmogaus gyvenimas, jokios kančios srovės negali jo sugriauti. Tik tikėjimo jėga pažaboja kančių srovę. Tikintis žmogus žino, kad Dievas jį myli ir viskas išeis į gerą. Kristus nurodo ir padeda pašalinti pagrindinę kančios priežastį – nuodėmę. Kančios pasaulyje sumažėtų, jei nebūtų nuodėmės. Tačiau, ne visos kančios iš nuodėmės. Kristus aiškiai tai patvirtino, kai apštalai klausė, kodėl vienas žmogus gimė aklas. Visoms kančioms Kristus teikia paguodą ir palengvinimą. Pirmiausią žemiškąją paguodą. Paguodos ir gydymo misiją tęsia Bažnyčia, pirmoji įsteigusi ligonių prieglaudą. Kristus teikia dar aukštesnę dvasinę paguodą. Jis savo kančia pašventė visas žmogaus kančias ir suteikė joms suteikė joms antgamtinę vertę. Mūsų pareiga mažinti ir lengvinti vieniems kitų kančias. Tas, kurią Dievo Apvaizda mums leidžia sutikti, jas turime pakelti ramiai, drąsiai, pagal Kristaus pavyzdį, vienybėje su Juo.


Pažeminimai, kančia, apsimarinimai, nuošalumas, maldos gyvenimas mūsų veikimui bus tarsi palaimingoji nakties saulė. Pasaulis tuomet mūsų lauks su Evangelijos žodžiu, kaip kad laukia saulės su jos gaivinančiais spinduliais. Kaip naktį susidaro gaivinanti rasa, taip iš mūsų pažeminimų, kančių susidarys palaimingoji malonės rasa, gaivinanti sielą... Privalau ramiai su dėkingumu sutikti pažeminimus. Esu daug blogesnis negu apie mane mano kiti. Tegul žmonės žemėje nuims nuo mano galvos neužtarnautus nuopelnus ar neturimų dorybių vainiką, kurį kartais mėgsta uždėti, arba kiti, manęs gerai nepažindami, man deda, kad nereiktų mano Viešpačiui ten, Amžinybėje, to padaryti dideliam mano sugėdijimui.


…Siekti Kristaus visada reikia pastangų. Bet žmogui, kuris Kristų pažįsta ir myli, tas vargas kelia džiaugsmą. Mylinčiam Dievą nesunku ištisas valandas praleisti maldoje, kai tuo tarpu atšalusiam ir pusvalandį praleisti bažnyčioje sunku. Dievas nelieka neatlyginęs už vargą ir kentėjimus. Jis niekad neleidžia mums pralenkti Jį didžiadvasiškumu. Jau šioje žemėje patiriame Jo palaimą. Kai laikomasi Dievo įsakymų, gyvename garbingai, sąžiningai.

  •  

Kristus išvedė jį sekusią minią iš dulkių į tyrą orą. Kristus ir mus išveda, kai ištikimai jį sekame, iš gyvenimo dulkių, suodžių, purvo į tyrą, saulėtą, pavasarišką gyvenimą. Tačiau gyvenime mes jaučiamės alkani ir nuvargę ne dėl Kristaus sekimo, bet dėl savo nesutvarkytų norų, kurie nuveda į gyvenimo dulkes.Tačiau svarbiausias atlygis už ištikimybę Kristui mūsų laukia Amžinybėje. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas prakaito lašas yra suskaičiuotas ir neliks neatlygintas. Angelas sargas skaičiuoja žingsnius, einančio į bažnyčią.

  •  

Du pasauliai: gamtos ir dvasinis pasaulis. Abiejuose tam tikru atžvilgiu veikia tie patys dėsniai. Gamtos pasaulyje Dievas viską yra davęs, kad žmogus joje būtų pakankamai aprūpintas, kad jo gamtinis gyvenimas klestėtų. Ir saulė, pavasaris ir vasara, lietus ir giedra, diena ir naktis – viskas prie to prisideda. Tačiau to dar maža. Dar vieno dalyko Dievas reikalauja. Žmogaus prisidėjimo, jo triūso, išmanymo. Jis turi sėti, sodinti, prižiūrėti, piktžoles naikinti, derlių nuimti. Tik tuomet bus visiškai aprūpintas gamtos pasaulyje.

  •  

Panašiai – dvasios pasaulyje. Dievas dar daugiau yra mumis pasirūpinęs. Kokie turtingi mes esame. Mes turime Dievą, kuris myli kaip geriausias Tėvas, turime Jėzų, mūsų Išganytoją, kuris už mus kentėjo ir mirė, mus atpirko. Turime Dangiškąją Motiną, turime motiną Bažnyčią, kuri moko tikėjimo tiesų: per Kristaus įsteigtus sakramentus teikia mūsų išganymui reikalingas malones, turime šv. Mišias, turime Jėzų Eucharistijoje, turime gražias pamaldas. Tačiau, kad būtume išganyti, reikia dar vieno dalyko, kurio Dievas iš mūsų reikalauja: reikia mūsų prisidėjimo, mūsų rūpesčio, darbo, viso to, ko reikalauja tikėjimas. Reikia neapleisti ryto bei vakaro maldos, sekmadieniais - Šv. Mišių, reikia laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, naikinti savyje ydas, ugdyti dorybes. Tik tada mūsų dvasinis gyvenimas klestės, tik tada sielos išganymas bus užtikrintas, mes pajusime, kokie be galo laimingi esame savo tikėjime.

  •  

Žmogaus širdis reikšmingesnė negu atomas. Čia glūdi baisi griaunamoji neapykantos jėga ir didi statančioji meilės ir gerumo jėga. Viskas priklausys nuo to, kokią jėgą mes iš savo širdies atpalaiduosime. Kristaus malonės spinduliai, sklindą nuo šv. Kryžiaus, gali atpalaiduoti iš mūsų širdžių didžiąją meilės ir gerumo jėgą. Jei žmonės visiškai pasiduotų Kristaus malonės spindulių veikimui, kokia nuostabia jėga pasireikštų jų kilnumas, Dievo bei artimo meilė. Argi nematome to šventuosiuose? Maža žmogaus širdis, bet kokia nuostabi jos jėga...Negalima branginti savo gyvenimo, nebranginant jo kituose. Ir kitas ne tik vadinamas tuo pačiu žodžiu, bet yra to paties gyvenimo dalis. Kaip visi kvėpuojame tuo pačiu oru, taip pulsuojame tuo pačiu gyvenimu. Jei nuodijate kito gyvenimą, kartu nuodijate ir savo, tuo pačiu ir tavo gyvenimas nėra sveikas, tyras, skaidrus. Nebranginame gyvenimo, jei nebranginame paties šaltinio, jo davėjo – Dievo. Teršdamas ir niekindamas šaltinį, nesunaikinsi Jo. Jis iš savo turtingumo gelmių siunčia vis naujus vandenis. Niekindami Dievą, Jo mes nesunaikinsime. Jis kaip buvo, taip yra ir bus šaltinis visa ko. Tik teršdami Dievą, teršim pasaulį, darysim nešvaresnį, nemalonesnį patį gyvenimą.

 

Ganytojo žodis

Džiaugsminga Kristaus Prisikėlimo žinia vėl aplanko mūsų širdis, guosdama mus, šiandienos pasaulio žmones, išvargusius nuo pandemijos, karo žinių ir nusiminimo. Kaip pavasaris ateina šildydamas žemę ir skleisdamas medžių pumpurus, taip ir Velykų įvykis vėl naujai dovanoja mums padrąsinimą pasitikėti mus mylinčio Dievo dovana – amžinuoju gyvenimu, kuri pranoksta šio pasaulio ribas.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune