„Ateik, mes laukiame Tavęs“ – kvietė giedotojų balsai rudenišką lapkričio 9 d. sekmadienio rytą į Jonavos Šv. apaštalo Jono koplyčią. „Dieve, pagausink Bažnyčioje Šventosios Dvasios malonę!“ – meldėsi parapijos klebonas kun. Giedrius Maskolaitis.
Kaip ruduo ragina pasidairyti šiltesnio drabužio, taip ir liturgijoje ateina laikas pasidairyti tinkamo rūbo. Tuo pasirūpino viena parapijiečių šeima – darnos ir ramybės jų namams! Iškilmingai koplyčion atnešti liturginiai rūbai buvo pašventinti prasmingai parapijos tarnystei.
Kunigo pasiruošimas šv. Mišioms tą dieną virsta ypatingu procesu jau jam besirengiant liturginius rūbus, kuriuose piešiniai turi sakralią prasmę. „Broliai, jūs esate Dievo statyba!” – toliau uždegančiai tęsė klebonas. „Jūs esate Dievo šventovė!“ – antrino dienos skaitiniams.
Kun. Giedrius prisiminė kitų kunigų pašmaikštavimus apie būsimą statomą bažnyčią, jų paskatinimus, padrąsinimus. Juk Bažnyčia yra ne pastatas, dvasinę Bažnyčią statyti užtrunka daug ilgiau, nei suręsti sienas ir uždengti stogą. Kunigas svarstė, ar tikrai nuoširdžiai esantis atsidavęs statybai. Kiekvienas iš mūsų turėtų tai pasvasrtyti, kiek įdėjo savojo indėlio.
Vėliau aukotų šv. Mišių homilijoje parapijos klebonas gražiai palietė Šventajame Rašte aprašytą istoriją, kaip Mozei keliaujant dykuma žmonės maldavo sukurti ribotą erdvę maldai, susitikimui su Viešpačiu. Dievas matė, kad žmogui tai yra reikalinga. Taip prigijo ribota sakrali erdvė susitikimui ir asmeniniam pokalbiui. O ką rado atėjęs Jėzus? Prekybos centrą/turgų, kur nuolat vyko derybos, ginčai. Santykį su Dievu žmonės pavertė verslo planu. Jėzus troško tik socialinio teisingumo, todėl atėjęs į Susitikimo palapinę pasielgė netikėtai, jo nuoširdus pasipiktinimas yra pateisinamas. Nuoširdaus pokalbio, intymaus ryšio su Kūrėju vieta buvo paversta turgaviete.
Jei gerai pamąstytume, šiuolaikiniame kasdieniame pokalbyje su Viešpačiu atrastume likusios turgavietės trupinėlius. Deramės „Dieve, jei tu man duosi tą ir aną, tada darysiu taip ir anaip“. Tiesa?..
Laikui einant žmonės apkerpėja iš vidaus, stabarėja. Ar dažnai savęs klausiame – „Tai, ką darome, ar tikrai yra iš Dievo?“.
„Aš esu Gyvybės Vanduo, – citavo Šventąjį Raštą kun. G. Maskolaitis. – Deja, tenka pripažinti, kad esu išdžiūvęs. Nebeturiu tiek jėgų. Kur dingo mano pasitikėjimas Dievu ir artimu?.. Kur ir kodėl aš išdžiūvau?..“
Išdžiūstame tuomet, kai bijome pasakyti, kad esame tikintys. Kai bijome pakalbinti žmogų. Tai kasdiena. Žmogau, nebijok prisipažinti, kad tau reikia šypsenos. Reikia gražaus žodžio. Ženk pirmąjį žingsnį pats.
„Man reikia jūsų, kad galėčiau bendrauti, atsiskleisti. Reikia šeimų, kad galėčiau suprasti. Man reikia Dievo šventovės jumyse! Man reikia Tavęs, Viešpatie. Tu esi tas šaltinis, iš kurio semiuosi Gyvybės Vandens. Būk tas, kuris stiprina! Leisk man būti tuo, kuris nuolat yra uolus dėl savo Bažnyčios!“ – šiais žodžias užbaigė homiliją klebonas.
