Nuotraukos Petro VYŠNIAUSKO
Mykolinių atlaidai, arba apie tai, ką arkangelas Mykolas veikia Bukonyse
Vietoj įžangos
Bukonių šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje jau keleri metai tęsiasi sekmadienio tradicija po šv. Mišių dar neišsiskirsčiusiems tikintiesiems kartu su vaikais sukalbėti vieną trumpą maldą, kurią prieš gerą šimtmetį padiktavo popiežius Leonas XIII, skatinamas nepaprastos vienos savo išgyventos patirties. Tai egzorcistinė apgynimo malda šv. arkangelui Mykolui prašant jo globos ir apsaugos. Šią maldą katalikai kalbėdavo visame pasaulyje po kiekvienų šv. Mišių, bet tradicija nutrūko po Vatikano II Susirinkimo. Tačiau žinoma, jog popiežius šv. Jonas Paulius II rimtai svarstė, ar nereikėtų grįžti prie Leono XIII nurodytos tvarkos ją kalbėti po kiekvienų šv. Mišių, bet galiausiai apsiribojo tik raginimu katalikams nepamiršti egzorcistinės apgynimo prašymo maldos. Todėl bukoniškiai, pažindami savo parapijos žmonių silpnybes, tikėjimo ir moralinio gyvenimo spragas, kurį laiką prašo šv. arkangelo Mykolo antgamtinės pagalbos.
Ir štai, kas yra čia gero ir gražaus atsitikę per pastaruosius metus, nuo praėjusių Šv. arkangelo Mykolo atlaidų, kuomet iškilmingai buvo paminėtas bažnyčios vidaus atnaujinimas, įtraukęs didžiąją dalį kaimo bendruomenės.
Šv. arkangelo Mykolo atlaidai parapijoje
Šiuose atlaiduose rugsėjo 30 d. buvo antrą kartą suorganizuota iškilminga procesija kaimo gatvėmis. Atrodo, kad tokia proga išėjimas už šventoriaus ribų taps jau tradicija. Kaimo mokykla – daugiafunkcis centras garsėja skautų veikla, tad labai prasminga, kad procesijoje jie pasitarnavo tikrai kaip pačiam Dievui, nešdami vėliavas ir baldakimą.
Šv. Mišioms pirmą kartą buvo pakviestas naujasis Jonavos dekanas kun. Virginijus Birjotas. Giedojo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios „Viduramžio choras“, vadovaujamas Egidijaus Obrikio.
Dekanas homilijoje dalijosi popiežiaus Pranciškaus mintimis apie šventumą, kad visi esame pašaukti būti šventi gyvendami meile ir kiekvienas kasdieniais užsiėmimais liudydami visur, kur esame.
Pasibaigus šv. Mišioms bažnyčioje buvo pristatyta iš Kauno atsivežta menininkės ir dviejų bažnyčių vargonininkės ses. Virginijos Juciūnaitės FDCJ tapybos paroda „Žvaigždžių vartai“, kviečianti net ir visai paprastą kaimo žmogų pakelti savo akis nuo žemės ligi Visatos slėpinių bei tame pamatyti Viešpaties galybę, Jo veikimą ir didingumą.
Su tikinčiųjų bendruomene buvo pasidžiaugta, jog šiais metais Bukonių seniūno Arturo Narkevičiaus ir jo vadovaujamų seniūnijos vyrų pagalba pavyko galutinai sutvarkyti šventoriaus tvorą bei pastatyti garsaus Lietuvos skulptoriaus ir architekto Vytauto Nalivaikos sukurtą 7 metrų aukščio ąžuolinį kryžių, kurio prašoma Dievo globoti Bukonių krašto šeimas. Šį projektą inicijavo dar pernai susikūrusi ir vasaros pradžioje oficialiai patvirtinta asociacija „Bukonių krašto šeimos namai“. Kryžių padovanojo Urbų ir Vienažindžių šeimos, atnaujinimo darbus vykdė Dionizas Baranauskas. Visiems šiems žmonėms iš parapijos klebono kun. Rimo Mačiulskio rankų buvo įteiktos padėkos ir Pastoracinės tarybos suorganizuotos atminimo dovanėlės. O meninę programą pratęsė „Viduramžio choras“, įtraukdamas į savo giedojimą ir visus šventės dalyvius.
Kiek vėliau atlaidų dalyviai buvo pakviesti į lauką, kur Jonavos dekanas pašventino naujai pastatytą kryžių su užrašu „Dieve, globok Bukonių krašto šeimas“. Po kryžiaus pašventinimo atlaiduose su rajono valdžios atstovais dalyvavęs Jonavos meras Eugenijus Sabutis sakė, jog žmogaus gyvenimas turi būti pastatytas ant tam tikrų polių, kurie būtų tvirti kaip pamatas: tai tikėjimas, šeima, bendruomenė ir valstybė. Jei bent kuris polis ima svyruoti, prarandamas saugumas. Tad šiuo kryžiaus pastatymu labai prasmingai sutelktas dėmesys ir į tikėjimą, ir į šeimą, nes būtent šeima yra ir valstybės pagrindas. Paskui šeimos jungiasi į bendruomenę, o bendruomenės kuria valstybę.
Pasibaigus atlaidams bažnyčios šventoriuje visų laukė karšta arbata ir kava, saldumynai, suneštinės vaišės bei čia pat ant laužo išvirta gardi košė. Susirinkusiuosius smagiai linksmino jaunasis muzikantas iš Kauno „Ratilėlio“ Vitas Ilekis, stebinęs lietuviško dūdmaišio garsais ir bandonija atliekamomis polkutėmis. Šokių nebuvo, tačiau tarpusavio bendrystė užtruko.
Pabaigoje
Šv. arkangelas Mykolas šią savo mažą kaimo bažnytėlę šventėje pripildė pilną žmonių, kurie kuo toliau, tuo labiau darosi šviesesni, veiklesni, sąmoningesni ir tikėjimu, ir tarpusavio bendryste, ir įsipareigojimais dėl didesnio gėrio, didesnio tikslo. Be abejonės, pats arkangelas čia darbuojasi, nes vien žmogiškos pastangos to nepajėgtų. Malda yra veiksminga.
Ses. Pranciška FDCJ
Jonava–Bukonys
