2018 m. gruodžio 26 d.
Homilija Kristaus Prisikėlimo bazilikoje minint šv. Steponą ir šventovės konsekracijos 14-ąsias metines
Nuotrauka – Kristaus Prisikėlimo parapijos
Mieli tikintieji, visi brangūs Lietuvos žmonės,
esame kupini Kalėdų džiaugsmo, o kartu, kaip ir kasmet, po Jėzaus Gimimo šventės minime šv. Steponą. Tai ne tik šalia viena kitos esančios dienos: šių švenčių ryšys daug svarbesnis.
Kalėdose žvelgiame į Jėzų – Dievo Sūnų, gimusį ir gulintį ėdžiose. Tai reiškia, kad Dievui rūpi mūsų likimas. Todėl Jėzus gimimas toks džiaugsmingas. Kai Dievas tapo žmogumi dėl mūsų, ir mes esame kviečiami būti panašūs į Jį. Antroji Kalėdų diena mums atskleidžia, ką reiškia sekti Kristumi ir būti krikščioniu. Tai ne tik gėrėtis idiliška prakartėle, bet ir stoti kartu su šv. Steponu. Tarnavimas, skelbimas ir atleidimas – šie trys žodžiai gali lydėti mus, švenčiančius Jėzaus Gimimą.
Šv. Steponas buvo vienas pirmųjų diakonų. Apaštalų darbuose pasakojama, kad augant krikščionių bendruomenei joje sparčiai gausėjo ir vargšų, todėl reikėjo žmonų, kurie jiems padėtų. Diakonai buvo išrinkti ir paskirti patarnauti. Tarnavimas yra neatskiriama buvimo krikščioniu ir sekimo Kristumi dalis. Nenuostabu, kad popiežius Pranciškus taip atkakliai ir nuolat kviečia tarnauti. Per šv. Mišias Kauno Santakoje paminėjęs Neries įsiliejimą į Nemuną, Šventasis Tėvas sakė: „Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos paribiuose. <...> rūpinantis mažutėliu priimamas pats Jėzus.“
Šv. Steponas, kaip ir kiti diakonai, ne tik patarnavo, bet ir skelbė Gerąją Naujieną apie Jėzų – visų žmonių Gelbėtoją. Iškalbingiausi yra darbai, bet reikia įvardinti ir tai, dėl ko darbuojamės, kas mums svarbu. Artimo meilė be Evangelijos skelbimo ir skelbimas be artimo meilės neišlieka. Negalime ir nenorime būti slapti katalikai, savo tikėjimą išpažįstantys tik už uždarų durų. Jėzus ragino eiti iki pat žemės pakraščių. Kiekvienas turime teisę gyventi pagal savo tikėjimą, viešai išpažinti jį ir juo dalytis.
Šv. Steponas patyrė daug priešiškumo, bet nepasidavė pykčiui. Net prieš mirtį jis meldėsi už persekiotojus, kaip ir Jo Mokytojas Jėzus, prašęs atleidimo Jį kryžiuojantiems. Šis atleidimas ir malda šv. Stepono liudijimą padarė veiksmingą. Saulius, dalyvavęs Stepono egzekucijoje ir saugojęs akmenimis mėtančiųjų drabužius, netrukus iš Jėzaus priešo tapo Jo sekėju ir net pats patyrė kankinio mirtį.
Už pasipriešinimą nacių režimui nužudytas vokiečių pastorius Dietrichas Bonhoefferis 1943 m., būdamas kalėjime, rašė: „Tikiu, kad Dievas gali ir nori taip padaryti, kad iš visko, net iš pačios didžiausios blogybės, kiltų gėris. Dėl to Jam reikia žmonių, gebančių bet ką paversti naudingais dalykais.“ Taip, Dievui reikia žmonių, kad įvykdytų savo planą, kad kiekvienam padėtų. Jam reikėjo Mergelės Marijos atsiliepimo į Jo kvietimą, reikėjo šv. Stepono drąsos, Jam reikia jūsų ir manęs, įsipareigojusių dėl Jo.
Šiais metais, švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, atmindami narsius jos vyrus ir moteris, turėjome progų įsitikinti, kaip jų ištikimybė pačiais sunkiausiais momentais tapo visų, taip pat ir mūsų, stiprybe. Lankydamasis Lietuvoje Šventasis Tėvas tai priminė sakydamas: „Šis šimtmetis Jums buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės. Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė Jūsų valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas. <...> Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe.“
Mūsų tėvų ir senelių drąsa, pasiaukojimas, Tėvynės ir artimo meilė, panašiai kaip šv. Stepono kankinystė, kviečia pasitikėti tokiu artimu Dievu, nepasiduoti nevilčiai, siekti vienybės, padėti vienas kitam. Ateinantys metai duos daug galimybių kalbėti jau ne apie Lietuvos praeitį, o apie jos ateitį. Linkiu, kad visi, kurie imsis atsakomybės už ją, prisiimtų labai konkrečius ir kartu realius įsipareigojimus rūpintis visais ir ypač tarnauti silpniausiems ir vargingiausiems, kad jų gyvenimas būtų džiugesnis ir geresnis.
Šv. Steponas mokėjo tarnauti, drąsiai ir viešai liudyti apie savo tikėjimą, o svarbiausia – sunkumuose liko tvirtas savo dvasia ir nenugalima meile. Bet kokių sunkumų valandomis su pasitikėjimu, kaip šv. Steponas, žvelkime į dangų, nes Jėzus savo gimimu, kryžiumi ir prisikėlimu jį jau atvėrė.
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas