Nuotrauka – Sauliaus Jermolajevo

Mieli broliai jėzuitai, mieli jėzuitų bičiuliai,

šiandien dviguba šventė: liturginė – Viešpaties Apsireiškimo, arba Trijų karalių, ir istorinė – jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejaus pradžios. Yra, kas jungia tuos išmintingus praeities vyrus, keliavusius pagarbinti gimusio Karaliaus, ir pirmuosius į Lietuvą atvykusius jėzuitus. Jie visi ieškojo Dievo. Ieškojo, kad suradę patys pagarbintų ir kitiems apie Jį paskelbtų. Ieškoti ir sutikti Dievą, kuris išgelbėja iš mūsų nuopuolių, – giliausias, nors kartais neįvardintas ir net nesuvoktas, kiekvieno žmogaus troškimas.

Rytų išminčiai labai patrauklūs liaudies tradicijoje, papročiuose. Galbūt todėl, kad panašūs į mus – einančius link Kristaus, tarsi apgraibomis ieškančius kelio ir patiriančius įvairių sunkumų. Šie vyrai keliauja vedami mažos žvaigždės ir didelio tikėjimo. Žvaigždė vaizduoja išmintį. Ieško tik išmintingas, mąstantis žmogus. Bet jie keliauja į Jeruzalę, t. y. į Izraelio Dievo apsireiškimo vietą. Protui reikia Dievo šviesos, reikia Apreiškimo išminties.

Pirmieji keturi jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. spalio 28 d. Dideli atstumai, vargiai praeinami keliai, retos gyvenvietės darė šią kelionę sunkią ir pavojingą. Atvykę rado krizę patiriančią Bažnyčią ir ėmėsi visiškai naujų apaštalavimo darbų. Keliavo į jiems nepažįstamą kraštą, bet turėjo karštą tikėjimą.

Šiandien taip pat reikia keliauti. Popiežius Pranciškus ragino jaunimą ir visus pakilti nuo patogaus krikščioniško gyvenimo sofų. Pasaulis nestovi vietoje. Tiek jėzuitams, tiek kiekvienam tikinčiajam reikia ir reikės keliauti savo asmeniniame gyvenime ir kaip tikinčiųjų bendruomenei. Ši kelionė kupina vilties ir abejonių, ne visada pajėgiame pastebėti kelią rodančios žvaigždės šviesą. Bet verta keliauti link Dievo, visada verta Jo ieškoti.

Išminčiai gimusiam Jėzui atnešė dovanų: aukso, smilkalų ir miros, Auksas – tai mūsų turtas, simbolizuojantis visa, ką turime. Smilkalai skiriami neregimajam Dievui ir primena tai, ko siekiame bei trokštame. Miros aliejus gydo žaizdas ir apsaugo nuo gedimo; jis vaizduoja tai, kas iš tiesų esame – mirtingi žmonės. Karalius, Dievas, mirtingas žmogus – toks buvo Jėzus, priėmęs mūsų mirtingumą ir norintis pasidalyti su mumis savo dieviškumu bei karališkumu.

O svarbiausia išminčių dovana buvo pats jų atvykimas, tarsi savęs atidavimas leidžiantis į pavojingą kelionę. Kitaip ir neįmanoma ateiti pas Dievą, kuris atiduoda visą save – Betliejuje, o ypač ant Golgotos kryžiaus. Reikia ir einančiam pas jį dovanoti, tarsi prarasti save, kaip Jėzus Kristus, kuris apiplėšė save tapdamas žmogumi.

Ne vienam į Lietuvą atvykusiam jėzuitui tai buvo gyvenimo paskyrimas, pasiaukojimas, su daugeliu sunkumų ar net gyvybės auka. Bet kartu jie džiaugėsi galėdami vykdyti Jėzaus Draugijos pašaukimą. Įkvėpti šv. Ignaco ir misijų apaštalo šv. Pranciškaus Ksavero, jie atidavė savo metus, maldas, žinias ir jėgas. Iš jų darbo išaugo kolegijos ir universitetas, bažnyčios ir misijos, žodynai ir maldų bei giesmių rinkiniai. Dar ir šiandien valgome gausius iš jų sėtų sėklų išaugusius vaisius.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą išminčiai pasuko į namus kitu keliu. Panašių įspėjimų gavo ir Juozapas: parsivesti į namus Mariją, keliauti į Egiptą. Dievo siunčiamas sapnas istoriją paveikia labiau negu galingųjų – tokių, koks buvo Erodas, – valdžia. „Ką Viešpats pamilo, tuo pasirūpina jam tebemiegant“, – užtikrina psalmininkas.

Išminčiai grįžta, iš kur buvo iškeliavę, bet kitu keliu. Jau nebėra tokie, kokie buvo. Eina ne ieškodami, o keliauja suradę. Rado Betliejų, kuriame gimė ieškotasis Karalius, ir galėjo grįžti, nes Dievas gimė ir jų širdyse.

Dievo valios atpažinimas, apsisprendimas – labai dažni žodžiai visų, kuriems artimas ignaciškasis dvasinio gyvenimo kelias. Jėzaus Draugija kaip Dievo valią atpažino kvietimą vykti į Lietuvą, čia ieškojo ir sprendė, kokių turėtų imtis darbų. Todėl šiais metais minime ne vien šios vienuolijos įsikūrimą mūsų Tėvynėje, o ir švenčiame per ją vykdytą meilingąjį Dievo užmojį kviesti mus priimti Jo meilę ir gailestingumą.

Reikės ir ateityje vėl iš naujo ieškoti kelio, teisingai apsispręsti. Negrįšime į praėjusį laiką nei jėzuitų provincija, nei mes visi. Bet Dievas duoda naują užduotį, kurią stengiamės pažinti mąstydami, ką rinktis. Keičiasi ne tik pasaulio, bet ir Bažnyčios, taip pat Jėzaus Draugijos, Lietuvos provincijos veidas. Tačiau išlieka Dievo ieškojimas, troškimas padėti Jį atrasti ir pamilti kitiems, įžvelgti, kur ir kokiu keliu Dievas veda mus į rytdieną.

+ Lionginas VIRBALAS SJ

Kauno arkivyskupas metropolitas