2019 m. Vasario 16-oji.
Iškilmingų šv. Mišių homilija Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje
Nuotraukos – Tautvydo KAPCEVIČIAUS
Minime Lietuvos Nepriklausomybės dieną, dar visai neseniai džiugiai šventę jos šimtmetį. Kas kartą minėdami Vasario 16-ąją, vėl atsigręžiame į praeitį. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, kvietė mus neužmiršti šaknų, matyti jas, neatsiskirti nuo protėvių palikimo. Vilniuje jis kalbėjo: „Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būti didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn.“ O Kauno arkikatedroje ragino: „Pirmiausia į galvą ateina vienas žodis – nepamirškite, saugokite atminimą. Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė. Ir pasaulio dvasia tenesako jums ką nors kita, kas skirtinga, nei tai, ką išgyveno jūsų protėviai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzdį iš jų.“
Nepriklausomybės minėjimas – dar viena proga prisiminti, apmąstyti svarbias mūsų visų šaknis. Jos įvairiopos, bet visuomet tam, kad augintų kamieną, šakas ir vaisius. Šiandien kviečiu pamąstyti apie trejopas Lietuvos šaknis.
Visų pirma – mūsų senelių ir protėvių šaknys. Tai žmonės, kurių dėka esame. Jie mus užaugino, suformavo. Jie kūrė šeimas, parapijas, miestus, taip pat ir visą šalį. Kaip gera, kai seneliai gali perduoti anūkams savo patirtį, papasakoti apie savo darbus ir kovas. Ar kartais šios šaknys nėra nutraukytos? Sovietmečiu užaugę žmonės patys negavo iš tėvų to, kuo galėtų didžiuotis, o jų pačių niūri sovietmečio tikrovė gal kelia tik užuojautą? Bet buvo ir tų, kuriuos popiežius pavadino kankiniais – visi drąsieji, nepalūžusieji, net jei ir nužudyti. Juos prisiminkime su derama pagarba, o ne patyčiomis, pridengtomis tariamos žodžio laisvės lapeliu. Laisvė visų pirma yra tam, kad galėtume kurti gera, gerbti žmogų, branginti tiesą, kurti ateitį.
Šiandien šios šaknys turėtų auginti rūpestį dėl savo dabarties ir ateities. Ją patikėti galime tik tiems, kuriems svarbūs Lietuvos žmonės, kuriems rūpi visų žmonių, ypač silpniausiųjų, likimas, kurie vyro ir moters kuriamą šeimą mato kaip tautos branduolį ir ateities garantą, kurie imasi atsakomybės perduoti tolesnėms kartoms tai, kas jau gera sukurta.
Kitos yra mūsų tautos ir tradicijų šaknys. Tai lietuvių kalba, papročiai, menas, dainos. Turėdami šias šaknis, esame lietuviai, esame tauta, kuri gali didžiuotis savo dvasiniais turtais ir praeityje nuveiktais darbais. Šių šaknų praradimas reikštų tapatybės suskeldėjimą ir praradimą. Gera pažinti kitas šalis ir mokėti svetimų kalbų, bet didžiuokimės ir saugokime tą kalbą, kuria pirmą kartą kreipėmės į mamą, pažinkime savo šalį ir savo istoriją.
Iš šių šaknų šiandien kyla rūpinimasis gražia ir taisyklinga kalba, savita kultūra, gamta ir įvairialypiu paveldu, taip pat ir siekis išlaikyti ryšį su lietuviais, pasklidusiais po visą pasaulį. Reikia palaikyti jų norą dėl savo vaikų puoselėti lietuviškas krikščioniškas tradicijas, ugdyti jų ryšį su tėvų šalimi, jausmą, kad niekada negalime būti abejingi Lietuvai.
Galiausiai visa ko giliausia šaknis ir esmė yra Dievas, iš kurio visa kyla. Jis – mūsų Kūrėjas, iš Jo visa esame gavę. Popiežius Pranciškus sakė, jog „gyvybė – tai dovana iš Dievo, kaip primena šventasis Paulius: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Tikėjimas į Dievą – ne gyvenimo „priedas“ ar išorinė tradicija, o esminė dalis. Kai tikime, pažįstame, kas esame, išlaikome viltį, siekiame didžiojo tikslo – būti su Dievu kiekvieną savo egzistencijos akimirką. Dėl šių šaknų, per kurias pasiekia Dievo malonės syvai, suprantame, kad visi esame broliai ir seserys, be galo apdovanoti ir pašaukti didingiems dalykams.
Evangelijos tikėjimas yra ta uola, ant kurios pastatytas rūmas nesugriūna net ir užėjus smarkiausioms audroms. Stovėdami ant jo, galėsime kurti savo ir savo Tėvynės ateitį. Trumpalaikės ideologijos, kaip visa ko pagrindą vieną kartą siūlančios rasę, kitą kartą – klasę, trečią kartą – lytiškumą ar dar ką nors, yra tik birus smėlis, kuris greitai išpustomas. Žmogus yra kur kas daugiau, turi ne tik kūną, bet ir begalinio Dievo trokštančią sielą. Tikėjimo šaknys ir pamatas mūsų Tėvynės žmonėms leido ištverti visokius išbandymus, dėl jų švenčiame ir šią Nepriklausomybės dieną.
Melskimės Šventojo Tėvo malda, kuria jis meldėsi Lietuvoje, prie paminklo okupacijų aukoms atminti: „Tavo [Viešpatie] šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs. Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu.“
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas