Atsakymas: Ne tik yra galimybė, bet ir pareiga pakviesti kunigą, paaiškinant ligoniui, kad suteikiamas Ligonių patepimo sakramentas – tai ne mirties, o gyvenimo sakramentas. Katalikų Bažnyčios katekizmas nurodo, jog šventuoju Ligonių patepimu ir kunigų malda Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad juos sustiprintų ir gelbėtų.
Šio sakramento malonės – tai „ligonio suvienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui; paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus; nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu; sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui; parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą“.
Plačiau apie tai skaitykite Katalikų Bažnyčios katekizme >>

Atsakymas: Kai Kūčios būna sekmadienį, tikintieji turi teisę pasirinkti: valgyti Kūčias arba šeštadienį, arba sekmadienį. Reikia atsiminti, kad tą dieną, kada pasirenkama valgyti Kūčias, susilaikoma nuo mėsiškų valgių. Beje, dėl pamaldų tokiu atveju kaip šiemet: neužmirškime, kad šios gruodžio 24-osios rytą ir dieną švenčiame Advento ketvirtą sekmadienį; o vakare – jau pradedame švęsti Kalėdas ir dalyvaujame pirmosiose, t.y. Kūčių vakaro arba Kalėdų nakties (Piemenėlių), šv. Mišiose. Išsamiau žr. LVK sekretoriato pranešimą apie 2017 metų Kūčių ir Kalėdų šventimo tvarką >>

Atsakymas: Ne kartą teko ir man girdėti net per „Marijos radiją“ šį kreipinį litanijoje. Marijos Lietuvos Karalienės kreipinys yra grynai savavališka iniciatyva, kurios niekas nėra patvirtinęs. Be Lietuvos Vyskupų Konferencijos patvirtinimo nederėtų vartoti jokių naujų kreipinių litanijose. Ši iniciatyva greičiausiai žvelgia į lenkiškus Švč. M. Marijos litanijos tekstus ir ten randa Marijos, kaip Lenkijos Karalienės, titulą. Kadangi Lenkija šiuo metu visiems yra tapusi tiek ekonominio, tiek dvasinio klestėjimo pavyzdžiu, maldininkai pamėgdžioja kaimynus. Kai Čenstakavoje 1717 metais popiežiaus karūnomis buvo vainikuotas paveikslas, Marijai buvo suteiktas Lenkijos Karalienės titulas, nes Lenkija buvo karalystė. Po metų 1718-aisiais Lietuvoje buvo vainikuotas Trakų Dievo Motinos paveikslas, tačiau Karalienės titulo negalėjo suteikti, nes Lietuva buvo Didžioji kunigaikštystė. Trakų paveikslas gavo iš popiežiaus kitą titulą – Lietuvos Globėja (Lituaniae Patrona), nes Lietuva nebuvo karalystė. Pradėjus švęsti Trakų paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų būtų gražu, jog ir Mergelės Marijos litanijoje atsirastų šis – pirmojo Lietuvoje vainikuoto paveikslo – titulas: Marija Lietuvos Globėja, bet tai sprendžia ganytojai. (Atsakė mons. Algirdas Jurevičius)

Atsakymas: Mišios nėra skirstomos pagal iškilmingumą. Iškilmės – tai tik papildomos apeigos, o bet kuriuo atveju Mišių esmė ta pati: Kristaus aukos atkartojimas. Todėl neteisinga būtų sakyti, kad kažkurios Mišios yra pagrindinės (anksčiau būdavo akcentuojama suma). Kalėdose bene daugiausia džiaugsmo sukelia prakartėlės palaiminimas, tačiau dėl to Mišios netampa kitokios.

Atsakymas: Parapijiečių lankymo ganytojiška klebono pareiga yra patvirtinta Bažnyčios teisės. Remiantis Kanonų teisės kodeksu keliami šie parapijiečių lankymo tikslai: – savo tikinčiųjų pažinimas, t. y. susipažinti asmeniškai, pasinaudojant taip pat ir draugystės ar palankumo ryšiais, nukreiptais į jų dvasinę gerovę; – šeimų gyvenimo, taip pat darbo, mokslo ir kitų vietų lankymas; – buvimas su kiekvienu ir visais rūpesčiuose, ypač baimėse ir netektyse, siūlant tikėjimo paguodą; – atsargus ir pagarbus klystančiųjų pataisymas; – meilės dosni pagalba ligoniams, ypač mirštantiesiems; – uolus dėmesingumas vargšams, sielvartaujantiems, ištremtiems iš Tėvynės, taip pat tiems, kurie patiria ypatingų sunkumų; – krikščioniško gyvenimo šeimoje skatinimas; – tikintieji aplankymo metu gali duoti auką parapijai, tačiau tai nėra ir negali būti tiesioginis parapijiečių lankymo tikslas. Parapijiečių lankymo pareigai atlikti klebonas gali pasitelkti kitus kunigus bei diakonus. Kadangi parapijiečių lankymo metu teikiamas namų palaiminimas, tai paprastai atlieka dvasininkai (kunigas ar diakonas). Jei parapija vykdo kokį nors svarbų projektą ir tam reikia surinkti lėšų, klebonas gali tam pasitelkti gerą vardą turinčių parapijiečių. Aukų rinkimas negali būti prilyginamas vadinamajam kalėdojimui.

Atsakymas: Štai čia Jūs galite rasti visų Kauno arkivyskupijos parapijų sąrašą >> . Kiekvienos parapijos puslapyje rasite ir smulkų tos parapijos gatvių aprašą; be to, galite ieškoti ir pagal dekanatus – Kauno parapijų sąraše >> arba aplink Kauną esančių parapijų sąraše >>

Atsakymas: Nėra konkrečių visus kunigus saistančių normų. Priklauso taip pat ir nuo to, ar žmogus nori savo auka prisidėti prie sudėtinių Mišių, tada gali užtekti tai padaryti netgi atėjus į bažnyčią prieš Mišias. Jei norima, kad Mišios būtų aukojamos vien tik to žmogaus intencija konkrečią dieną, rekomenduotina kreiptis bent prieš mėnesį. Tiksliausią atsakymą gausite paklausę savo klebono, nes jis geriausiai žino parapijos situaciją.

Atsakymas: Lietuvos kunigai laikosi LVK nutarimo dėl kunigų aprangos, o ten pasakyta, kad dėvi pagal krašto papročius. Taip pas mus ir vyksta. Žr. Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimą dėl dvasininkui tinkamų drabužių dėvėjimo, 1998 >>

Atsakymas: Kai kalbama apie kainą, kyla pagunda tai įvertinti kaip prekę, betgi suprantama, kad jokiu būdu neįmanoma padaryti šiuo atveju; mes tai apibūdiname kaip „procesinių išlaidų apmokėjimą“.

Lietuvos Vyskupų Konferencija kaip tik nesename savo posėdyje svarstė tokių įmokų tvarką, o dydis jau buvo nustatytas seniau: už pirmosios instancijos procesą numatyta 200 eurų rinkliava, o už antrosios instancijos – 250 eurų; paprastai pirmosios instancijos mokesčius moka ieškovas, o apeliacijos atveju – apeliuojanti šalis.

Be to, labai svarbu pabrėžti, jog esant pateisinamoms priežastims proceso dalyviai gali prašyti mokesčio sumažinimo ar atleidimo nuo jo; žinoma, tokia pateisinama priežastimi priimama po to, kai pateikiami tai patvirtinantys dokumentai bei kiti įrodymai (tikrai būna bedarbių atveju, kai sudėtinga šeimos situacija ir pan.).

Atsakymas: Tikintieji, krikščionys katalikai, aukomis remia Bažnyčios misiją – skelbti Kristaus Evangeliją. Švenčiant sakramentus taip pat paliekama auka, tačiau tai neturi sudaryti įspūdžio, kad Dievo dovanos tarsi „parduodamos“. Būtent dėl šios priežasties vengiama skelbti konkrečių sumų, nors tai ir nėra uždrausta.

„Teikiamų paslaugų kainos“ – skamba maždaug kaip: „Kiek kainuotų pakalti batus?“ O juk šventosios Mišios ar kitų sakramentų šventimas – tai ne suteikiama paslauga, bet sielovadinis patarnavimas bendruomenės nariui, kuris iš dėkingumo ir iš pareigos padėti išsilaikyti savo Bažnyčiai bei jos dvasininkams duoda didesnę ar mažesnę auką. Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas suteikia vietos vyskupams galimybę nustatyti jos orientacinį dydį, tačiau viešas to paskelbimas kaip tik ir galėtų būti klaidingai prilygintas „kainininkui“.

Jei, kaip rašote, norite duoti daugiau, tai duokite, kiek širdis sako. Kiekvienas aukoja pagal savo valią ir išgales. Kunigas, reikalui esant, sugebės suorientuoti ir paklaus, ar aukojate ne per daug. Be to, dera priminti, jog ta pati Bažnyčios teisė nurodo dvasininkams prievolę ir dovanai patarnauti neturtingiesiems ar nepasiturintiesiems.

Beje, aukotojas turėtų suprasti, kad sielovadinis patarnavimas yra susijęs ir su tam tikromis išlaidomis, pvz., patalpoms apšildyti, apšviesti, joms prižiūrėti, valyti bei remontuoti, rūpintis muzikiniu ir meniniu apipavidalinimu, be to, išlaikyti dvasininkus ir patarnautojus etc. Tad jei auka yra mažesnė negu „sąnaudos“, tuomet trūkumus dengia parapijos bendruomenė. Tad aukos dydis priklauso ne tik nuo aukotojo finansinių galimybių, bet ir nuo aukos supratimo. Prisiminus Viešpaties istoriją apie našlės paaukotą skatiką, galime sakyti, kad kartą per metus į bažnyčią užėjęs ir demonstratyviai 50 eurų banknotą aukojantis žmogus iš tikrųjų paaukoja mažiau, negu kas sekmadienį bent po 1 eurą aukojanti močiutė, nes metuose yra 52 sekmadieniai.

Nors dažnai auką vertiname finansiškai, ji turi tik vienam Dievui geriausiai pažįstamą dvasinę vertę, kuriai Bažnyčios nariai negali prarasti jautrumo.

Atsakymas: Lietuvos vyskupų nurodymu bažnyčios lieka atrakintos dienos metu, o kunigai turi būti randami Išpažinčiai ar kitiems sielovadiniams patarnavimams, tad ir kalėdaičius galima rasti bažnyčiose, zakristijose, raštinėse, ar pan. – tai pagal kiekvienos bažnyčios vietinę tvarką, kuri būna skirtinga.

Atsakymas: Štai čia Jūs galite rasti visų Kauno arkivyskupijos parapijų sąrašą >> . Kiekvienos parapijos puslapyje rasite ir smulkų tos parapijos gatvių aprašą; be to, galite ieškoti ir pagal dekanatus – Kauno parapijų sąraše >> arba aplink Kauną esančių parapijų sąraše >>

Atsakymas: Dėkojame už rūpestį elgtis pagarbiai su pašventintais dalykais – tai reiškia gerbti tai, ką jie simbolizuoja ir išreiškia. Rožinį galima pataisyti, o jei ne, tai galima pagarbiai sudeginti. Jeigu jis iš plastiko ir metalo, galima jį išardyti ir atiduoti perdirbimui.

Atsakymas: Kai Pirmoji Komunija priimta pas anglikonus, tai būtų kaip ir perėjimas į Anglikonų Bažnyčią. Tad norint Sutvirtinimui ruoštis Katalikų Bažnyčioje, tam jaunuoliui tektų ir vėl pereiti / sugrįžti į Katalikų Bažnyčią. O jei visus pirmuosius sakramentus priima pas anglikonus, tai Katalikų Bažnyčioje jo santuoka vėliau (jeigu tuoksis su katalike) galės būti laiminama kaip ir visos mišrios santuokos – gaunant vyskupo leidimą, kuris duodamas katalikiškajai pusei tuoktis su nekataliku.

Atsakymas: Ačiū jums už klausimą – suprantama, kad nemaloni situacija jus ištiko... Tad gerai, kad netylite, o išsakote savo nuogąstavimus. Jei vikaras turi įgaliojimus laiminti santuoką, jokios problemos būti neturėtų; beje, ankstesniais laikais, ypač didesnėje parapijoje, kartais ir tą pačią dieną kunigai susitardavo, kas ką darys. Aišku, dabar žmonės labiau kreipia dėmesį į asmenį, tad šiaip toks informavimas nors ir nėra privalomas, bet būtų gražu. Kunigas galėtų būti jautresnis ir pranešti iš anksčiau. Kitą kartą gal taip ir bus, ypač tuomet, jei ir jūs jam padėsite suprasti, kad jūsų atveju tai buvo labai nemaloni staigmena... Tad nebijokite apie tai su juo pasikalbėti.

Atsakymas: Ačiū, kad rūpinatės savo artimaisiais – ir čia pasilikusiais, ir išėjusiais pas Viešpatį. Žinoma, kad galima, nes tai nėra kokia nors skaičių magija, kad būtent tą, o ne kitą dieną „galios“ malda. Čia svarbiausia – jūsų ir visų artimųjų bendra malda, susitikimas velionio prisiminimui, pagerbimui ir jūsų – artimųjų – tarpusavio bendrystei. Todėl tai visiškai darytina pagal tai, kada yra patogiau žmonėms susirinkti, o ne tiksliai matematiškai kalendoriui paklusti.

Atsakymas: Galima Komuniją priimti ir į burną, ir į rankas, ir kunigai neturėtų daryti jokių priekaištų. Dėl „pamaldžiųjų“, kuriems būtinai reikia atsiklaupti, tai jau tikrai vienareikšmiškai: klaupiamasi ant abiejų kelių, taip, kaip būdavo klaupiamasi prie Dievo stalo. Priklaupimas yra tik trumpas pagarbos ženklas, bet klūpėjimo ant vieno kelio katalikų liturgija nenumato.

Atsakymas: Kremavus kūną, visi pelenai, jų nedalijant, palaidojami pagal egzistuojančius papročius – tai gali būti kolumbariumas arba palaidojimas žemėje. Nors civilinės normos kalba ir apie pelenų išbarstymą, tačiau Bažnyčioje tai nėra pripažįstama laidojimo forma, nes visuomet turi likti vieta, kur pagerbiamas mirusysis. Apie pelenų laikymą namuose nėra net kalbos. Juk niekas nelaiko mirusiojo kūno namuose. Taip pat yra ir su pelenais. O visokie naujoviški sprendimai, pvz., įkomponavimas į papuošalus, daiktus, yra nesuderinami su krikščionišku mokymu.

Atsakymas: Tas pažymėjimas, kuris dabar duodamas Krikšto metu, naudingas ta prasme, kad jame yra įrašyta data, bažnyčia, kurioje buvo krikštyta, nes praktika rodo, jog ilgainiui tie dalykai pamirštami. Tai nėra oficialus pažymėjimas. Tokius pažymėjimus Lietuvoje kunigai pradėjo išdavinėti apie 1980 metus, pradžioje kai kuriose parapijose, o paskui visiems patiko ir praktika tapo visuotinė. Faktiškai tai nėra dokumentas tikrąja prasme, nes jame tikrai nėra visų reikalingų duomenų, o Santuokos sakramentui reikalingas pažymėjimas apie Krikštą kartu yra ir vadinamojo „laisvo stovio“ pažyma. Kai renkami dokumentai santuokai, reikia Krikšto pažymos, kuri nebūtų senesnė, negu pusė metų iki numatomos santuokos. Taip yra nustatyta dėl to, kad tokioje Krikšto pažymoje pažymimi ir kiti dalykai: apie priimtą Sutvirtinimo sakramentą, apie tai, kad žmogus nebuvo sudaręs Santuokos, apie galimai Bažnyčios pripažintą negaliojančia ankstesnę santuoką, nėra davęs vienuolinių įžadų ir pan., nes visa tokio pobūdžio informacija suplaukia į Krikšto parapiją. Tad Krikšto sakramento suteikimo metu gautas pažymėjimas šia prasme yra visiškai neinformatyvus. Bažnyčia tikrai nevirsta „bereikalingų popierėlių garbinimo vieta“, priešingai – per tuos „popierėlius“ gaunama reikalinga informacija, tam kad tikintieji galėtų priimti visus sakramentinius ir kitus sielovadinius patarnavimus.