Mirusiųjų palydėjimas. Malda už mirusiuosius
Klausimas: Kokios yra atsisveikinimo su mirusiuoju apeigos (lankymas, užuojauta artimiesiems ir pan.), kai velionis kremuojamas? Ar atsisveikinama su mirusiuoju, kaip yra įprasta tradicinėse laidotuvėse iki kremavimo, ar lankoma tik urna? Jei lankomas pašarvotas velionis, o paskui vyksta kremavimas, kaip elgiamasi po kremavimo? Ar urna su palaikais laidojama tik artimųjų rate, ar vėl gali/turi vykti viešas atsisveikinimas ir išlydėjimas jau į amžino poilsio vietą?
Atsakymas:
Visa, kas aprašyta klausime, gali būti naudojama. Tai priklauso nuo situacijos. Užsienyje, kaip ir Lietuvoje, daugiausia laikomasi tokios tvarkos: žmogus pašarvojamas, prie jo meldžiamasi, jis gali būti vežamas į bažnyčią pamaldoms arba kremuoti, pamaldos irgi gali būti laikomos tiek prie karsto, tiek prie urnos. Tik svarbu, kad urna būtų palaidota žemėje ar kolumbariume. Bažnyčia nepritaria dabar populiarinamam pelenų išbarstymui. Tokiu atveju bažnytinės laidotuvės nebūtų galimos.
Krikščionys savo mirusiuosius laidodavo kitaip nei pagonys, kurie juos degindavo ir pelenus dėdavo į mažas nišas, vadinamas kolumbariumais (lot. columbus yra karvelis), tarsi karvelio lizdan. Krikščionys norėdavo būti palaidoti kaip Viešpats Jėzus – kape kūnui laukiant prisikėlimo, tarsi miegamajame, ilsintis po gyvenimo darbų, iš kurio būsi pažadintas. Dažnai būdavo norima ilsėtis kankinio ar šventojo, vėliau – šventovės artumoje. Kūno sudeginimas ilgą laiką buvo suprantamas kaip prieštara krikščioniškajam tikėjimui kūno iš numirusiųjų prisikėlimu. Todėl sudeginti krikščionys nebūdavo laidojami krikščioniškai. Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2004 m. lietuviškai išleistame laidojimo apeigyne yra numatytos laidojimo apeigos kremuojant. Atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant iš esmės nesiskiria (plg. „Artuma“, 2011/11).
Klausimas: Ar gali klebonas per laidotuves daryti rinkliavą, jei namiškiai už laidotuves atsiskaitę gana nemažais įkainiais. Laidotuvės vyko sekmadienį po sumos Mišių.
Atsakymas: Per laidotuves rinkliavos nepatariamos, tačiau nėra ir draudžiamos, ypač sekmadienį, kadangi sekmadienio Mišių rinkliava skiriama parapijos išlaikymui, bet ne klebono pragyvenimui. Tikriausiai visi laidotuvėse dalyvavusieji žmonės minėtą sekmadienį kitose Mišiose nedalyvavo, todėl kunigas ir nutarė padaryti rinkliavą, kuri, beje, yra laisva. Aukoja tik tie, kurie laiko save tikinčiųjų bendruomenės nariais ir jaučia reikalą prisidėti prie vykdomų darbų. Kunigų išlaikymui skiriamos aukos tik už aukojamas Mišias ir kunigo teikiamus patarnavimus.
Klausimas: Užsakiau Mišias vyro mirties metinių dieną, bet jos vyks sekmadienį. Girdėjau, kad tai „baltosios“ Mišios ir mirusiajam netinka, nes kunigai būna apsirengę baltai ir nesimeldžia taip už mirusįjį, kaip kitą dieną. Ar tai tiesa, ar viskas gerai?
Atsakymas:
Visose Mišiose meldžiamasi už gyvus ir mirusius, o konkrečia intencija meldžiasi Mišias aukojantis kunigas. Jis tam žmogui, už kurį aukojamos Mišios, skiria savo tarnystės nuopelnus bei Mišių auka laimėtą dvasinę malonę.
Šia prasme jokios reikšmės neturi tai, kokiais drabužiais apsivilkęs kunigas ar kokie Mišių tekstai yra naudojami. Sekmadienis yra aukštesnio laipsnio liturginė diena, kai neleidžiama imti gedulinių Mišių formuliaro, išskyrus laidotuves. Panašiai galėtų atsitikti ir kitą savaitės dieną, jei tada papultų panašaus arba dar aukštesnio laipsnio liturginė šventė ar iškilmė. Galite būti rami, tokia malda yra gera.
Klausimas: Kiek turi trukti gedulas pagal katalikų tikėjimą, mirus artimam giminaičiui (reikia nešioti juodus drabužius ir pan.)?
Atsakymas: Gedulo nešiojimo nereglamentuoja jokie Bažnyčios dokumentai, tai tik liaudiškas paprotys (Lietuvoje paprastai gedulas būdavo nešiojamas metus laiko mirus tėvams, pusę metų – sutuoktiniui, tris mėnesius – broliui ar seseriai. Tačiau tai nėra tikslus atsakymas į Jūsų klausimą, nes įvairiose Lietuvos vietose gali būti ir kitokių tradicijų.) Tikrasis gedulas yra daugiau žmogaus viduje, kai meldžiamės už velionį, jį prisimename savo maldose, prašome jam Dievo gailestingumo.
Klausimas: Ar būtų galima užsakyti Mišias už mirusius artimuosius ir kiek tai kainuotų?
Atsakymas:
Užsakyti Mišias Jūs tikrai galite kiekvienoje veikiančioje katalikų bažnyčioje! Tik, deja, kainos nepasakysime, nes tai tiesiog neįkainojama – mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui tai kainavo gyvybę, kurią Jis ir už Jus, ir už Jūsų artimuosius – gyvus bei mirusius – ir už mus visus atidavė, idant atpirktų mus iš nuodėmės vergijos ir dovanotų mums Dievo vaikų laisvę bei amžinąjį gyvenimą! Argi tai įkainojama kokiais nors pinigais?! Tačiau auką, užsakydami šv. Mišias, žmonės visai teisėtai ir protingai palieka kunigui ir Bažnyčiai, nes kunigas ir Bažnyčia gyvena tik iš aukų, kurias mes – tikintieji, Bažnyčios nariai – turime pareigą ir atsakomybę aukoti, jeigu save laikome tos Bažnyčios nariais. (Atsakė Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba)
Klausimas: Koks yra Bažnyčios požiūris į palaikų kremavimą? Mano močiutė teigia, kad negalima jų kremuoti, mat nebus kam prisikelti iš numirusiųjų. Bet juk po daugelio metų kūno realiai irgi nelabai lieka, koks skirtumas – pelenai tai ar jau dulkės... Ar kremavimas nuodėmė?
Atsakymas: Bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, jeigu tik kremavimas neišreiškia nepagarbos kūnui, netikėjimo prisikėlimu iš numirusiųjų, be to, pelenai turi būti pagarbiai palaidojami.
Klausimas: Neseniai teko dalyvauti žuvusio 5 metukų vaiko laidotuvėse. Pakviestos firmos giesmininkai giedojo giesmes, kurios tinka tik suaugusiam, pagyvenusiam mirusiam išlydėti. Paklausti atsakė, kad kitokių nemoka ir nesiruošia kažką taikyti vaikui. Atėjęs į salę klebonas giedotojų neperspėjo, kad netinka vaikui tos giesmės. Ar neprivalėjo perspėti? Ar dabar tokia laidotuvių tradicija, kad giesmės universalios?
Atsakymas: Giedojimas prie mirusiojo nėra privalomas. Tai daugiau vadinamojo liaudiško pamaldumo išraiška. Jis kilo tada, kai kaimynai, susirinkę budėti prie velionio, melsdavosi giedodami giesmes, kurios savotiškai tapo tradicija. Žinoma, įmanoma parinkti tinkamesnes giesmes, tačiau, kai dabar iš to padaromas verslas, aišku, kad giedotojai, tai darantys už pinigus, per daug nekvaršina sau galvos ir specialiai vaikų laidotuvėms giesmių neparengia. Jei buvo norima giesmių, buvo įmanoma aptarti tai su giesmininkais iš anksto. Juk įmanomi ir tylios muzikos įrašai, o svarbiausia visuomet yra malda ir susikaupimas. Jei netinka giesmės, visiškai paprastai įmanoma apsieiti ir be jų. O klebonas tikrai „neužsako muzikos“!
Klausimas: Ar nekrikštytas asmuo, nors ir visą laiką gyvenęs pagal krikščioniškąsias tradicijas, jo mirties atveju bus priimtas į bažnyčią kaip visavertis krikščionis?
Atsakymas: Tikriausiai čia turima galvoje, ar toks žmogus gali būti laidojamas su krikščioniškomis apeigomis? Atsakymas gali būti tik vienas: ne. Bažnyčia teikia savo patarnavimus tik pakrikštytiesiems, tačiau melstis gali už visus žmones. Ką Jūsų minimu atveju reiškia „visą laiką gyvenęs pagal krikščioniškas tradicijas“? Jei gyvendamas žydų tarpe laikysiuosi jų tradicijų, tai dar nereiškia, kad priimsiu jų tikėjimą. Tikėjimas yra visuomet kažkas daugiau – tai, kas išgyvenama širdyje ir sąmoningai priimama protu bei apsisprendžiama gyventi pagal priimtą tikėjimą; o gi vien tradicijų laikymasis žmogaus nepadaro krikščioniu.
Klausimas: Galvoju keisti gyvenamąją vietą ir noriu savo tėvus perlaidoti ten, kur gyvens mano šeima (juo labiau kad mama visą laiką norėjo sugrįžt į savo gimtinę). Jei tai teisėta, kokių dokumentų tam reikia ir kieno leidimo?
Atsakymas: Bažnyčia šiuo klausimu jokių apribojimų nekelia. Visa tai tvarko civilinės valdžios institucijos. Jei reiks, perlaidojant kunigas gali atlikti laidojimo apeigas.
Klausimas: Norėtume perlaidoti mamytę, mirusią prieš 17 metų, ir senelį, mirusį prieš 14 metų. Ką mano dvasininkai šiuo klausimu? Ar galima trukdyti mirusiuosius?
Atsakymas: Perlaidojimas nėra draudžiamas, dažniausiai tai daroma, norint turėti savo mirusiuosius palaidotus šeimos kapavietėje, neva, kad ją bus patogiau tvarkyti. Tačiau jei po kiek metų žmonės persikels kitur ir jiems bus sunku pasiekti tą kapavietę, ką jie tada darys, vėl imsis perlaidojimo? Gali būti ir teisėtas motyvas perkelti palaikus, kaip kad žmonės veždavo savo artimųjų palaikus iš Sibiro ar pan. Tačiau, sakykime, perkelti palaikus kitur dėl to, kad, žmogaus manymu, giminės jais nesirūpina, o jis pasirūpins geriau, tikrai negali būti laikoma rimtu pagrindu.
Klausimas: Kada po laidotuvių galima sulyginti supiltą iš žemės antkapį? Mano giminė nesutinka sulyginti antkapio, o aš velionį sapnuoju kas antrą dieną.
Atsakymas: Lyginti žemes vien dėl lyginimo gal ir nebūtų prasmės. Paprasčiausiai tradiciškai žmonės kažkaip kapo vietą pažymi, bet, jei norima tvarkyti kapavietę, statyti paminklą ir panašiai, tikrai jokios bažnytinės normos netrukdo tvarkyti kapo taip, kaip pageidaujama. Visi sapnai, ko gero, ir kyla iš to, kad per daug dėmesio kreipiama į prietaringas kalbas.
Klausimas: Ruošiamės paminėti mamos mirties metines. Ar būtina užsakyti šv. Mišias tik mirties dieną, ar tinka viena diena anksčiau? Kokios apeigos, kokios maldos dar turėtų būti po šv. Mišių, t. y. prie kapelio, per paminėjimo pietus? Kas tai turėtų pravesti, ar reikia prašyti kunigo? Be to, man neramu, ar teisingai elgiuosi. Mama gyveno 40 metų nedideliame miestelyje, ten lankė bažnyčią, bet pagal jos valią palaidojome prie jos tėvų, toli nuo jos buvusios gyvenamosios vietos, visai kitose kapinaitėse, kitame mieste, kur noriu užsakyti ir mirties metinių paminėjimo šv. Mišias.
Atsakymas: Viena kita diena ar net savaitė neturi jokios reikšmės. Svarbu, kad norima paminėti mirties metines ir maždaug tuo pat metu. Jeigu nereikia pašventinti naujai pastatyto paminklo, kunigo niekur kitur kviesti nereikia, tačiau kapinėse susirinkti prie kapo būtų gražu. Žinoma, bent jau artimiausi giminės neturėtų pamiršti atlikti išpažintį, už velionę paaukoti priimamą Komuniją. Dėl palaidojimo vietos – viskas gerai, jokių sąžinės priekaištų neturėtų kilti.
Klausimas: Kada daryti ketvirtines? Ar tai turi būti būtent 30-oji diena po mirties, ar gali būti nukeliama 5 dienas į kitą šeštadienį? Ar malda tą dieną būtų reikalingesnė velioniui? Mirusiam tėčiui iš begalinio skausmo ir meilės dukra ant rankų uždėjo savo Pirmosios Komunijos rožinį. Ar tai susiję su jos sveikata ir tolesne sėkme gyvenant?
Atsakymas: Tradiciškai minima trisdešimtoji diena po mirties. Tai proga, kuria aukojamos Mišios, meldžiamasi už mirusįjį, ir ji gali būti daroma tada, kai tai patogiau besimeldžiantiems, žinoma, nenukeliant labai toli, bet, sakykime, į šeštadienį, – tai visiškai leidžiama ir tikrai nepažeidžia jokių taisyklių.
Apskritai reikėtų vengti visokių magiškų išsiaiškinimų. Tai susiję ir su antruoju klausimu apie Pirmosios Komunijos rožinį – tai tikrai neturi jokios reikšmės žmogaus asmeniniam gyvenimui. Vis kažkokios baimės... Geriau pačiam rūpestingai daryti tai, kas priklauso.
Klausimas: Norim sužinoti, ką reiškia mirusiajam 9 dienos po mirties ir 30 dienų po mirties.
Atsakymas: Tiek maldos 9-tą dieną po mirties, tiek 30-tą dieną po mirties mirusiajam – tai malda už jį. Kadangi amžinybėje nėra mums įprasto laiko skaičiavimo, aišku, kad visos datos, kurių proga meldžiamasi už mirusius, skirtos priminti gyviesiems pareigą melstis už išėjusius į amžinybę. Katalikų Bažnyčioje tradiciškai minima: mirties arba laidotuvių diena, 7-ta, 30-ta diena (mėnuo) po mirties ir metinės. Artimieji, minėdami šias progas, prašo paaukoti Mišias, patys pasirūpina Mišių metu priimti Komuniją mirusiojo intencija. Mirusiems svarbi yra malda už juos, nes kitokiais būdais jiems pagelbėti nebeturime galimybės. Visokie pasakojimai apie mirusiųjų vėles, dar tebesančias žemėje iki 30-tos dienos, ar dar ilgiau, yra ne kas kita, kaip pasakos ir prietarai.
Klausimas: Ar užrašas ant paminklo gali kaip nors paveikti gyvuosius? Kapavietėje palaidotas dar tik vienas žmogus – anyta, tačiau pavardę ant paminklo iškalė daugiskaita – Jovarai. Šią pavardę nešiojame mes, gyvieji: jos vyras, jos sūnus, aš ir mano vaikai. Mane tai labai neigiamai veikia, tarsi mums jau vieta paruošta ir laukia mūsų. Tiesiog labai palūžau, net neprisiverčiu eiti lankyti kapavietės. Ar gali kunigas šventinti tokį paminklą, jei palaidotas tik vienas konkretus žmogus – Jovarienė?
Atsakymas: Tiesą sakant, teisybei nenusižengta, jei ten palaidota viena šeimos narė, o vėliau ketinama laidoti ir kitus šeimos narius ta pačia pavarde. Tad kodėl kunigas turėtų nešventinti tokio paminklo? Esmė čia ne užrašas ant paminklo, o pats paminklas. Krikščioniška tradicija apskritai ant kapo ragina statyti kryžių, tegul ir be jokio užrašo, bet būtent tą ženklą, kuris mums skelbia ar primena – per Kryžių, ant kurio dėl mūsų mirė ir prisikėlė Kristus, ir mes esame išgelbėti iš amžinosios mirties. Ir jeigu Jame turime tokią viltį, jeigu tikime Juo, kad Jis mūsų neapgavo, ir jeigu mylime Jį – tuomet mums mirtis, kapas, paminklas – tai ne pabaiga, šaltas ir baisus taškas, o tik viltingas kablelis įžengiant į amžinojo džiaugsmo karalystę. Juk visi užrašai ant paminklų ar kryžių – tai tik gyvųjų prisiminimui, bet tikrai jokios maginės įtakos jų gyvenimui nedaro, nebent tai, kad nuolat mums primena, pasak senojo lotyniško posakio, memento mori – atmink, kad mirsi!
Klausimas: Ar galima užsakyti Mišias už mirusią savo dukrelę, kuri gimė ir iš karto mirė?
Atsakymas: Tiesiogiai už nekrikštytą vaiką Mišios nebūna aukojamos, nes tas kūdikis pats tikrai nėra padaręs jokių nuodėmių, tačiau Mišių metu meldžiamasi ir už mirusiąją, ir paprastai už kitus šeimos mirusius, be abejo, ir už tėvus, kuriems teko patirti tokią skaudžią netektį.
Klausimas: Ar galima Mišias už mirusius tėvus atskirai užsakyti, jei vaikai nesutaria, nebendrauja?
Atsakymas: Žinoma, kad galima užsakyti ir kelerias Mišias skirtingose bažnyčiose. Tačiau dar svarbiau, kad tai nebūtų artimųjų skaldymosi, susipriešinimo išraiška, o atvirkščiai, taptų susitaikymo, vienijimosi, bendrystės galimybe. Juk ar ne to reikalauja iš mūsų artimųjų pagarbus atminimas? Tikrai to tikisi ir pats Viešpats Jėzus tose šventose Mišiose, kurias jūs užsakote, aukojasi būtent dėl jūsų sutaikinimo su Dievu ir tarpusavyje – tai mūsų Išgelbėtojui Jėzui Kristui yra svarbiausia!
Klausimas: Koks Bažnyčios požiūris į labai dažną mirusiųjų kapų lankymą?
Atsakymas: Kapų lankymas yra asmeninis tikinčiojo atsiliepimas. Bažnyčios požiūriu svarbiausia yra malda už mirusiuosius ir jų prisiminimas. Į tą prisiminimo sąvoką įeina ir kapų aplankymas, o ten vėl – susitelkimas maldai už mirusįjį. Jokių oficialių nuostatų šiuo atžvilgiu nėra. Nutinka, kad liaudies papročiai pavadinami Bažnyčios nuostatais, bet taip nėra. Svarbiausia neužmiršti, kad negerai būtų nesimelsti už mirusiuosius.
Klausimas: Ar praėjus daug laiko, pavyzdžiui, 30 ar 40 metų po mirties, galima prašyti bažnyčioje užsakyti Mišias ir melstis už mirusįjį?
Atsakymas: Visada galima, neatsižvelgiant į mirties datą, užsakyti Mišias už jūsų brangius mirusiuosius, ateiti melstis drauge bei pasikviesti artimuosius. Tai nuostabi proga bendrystei ir su išėjusiais, ir su dar esančiais čia.
Lapkričio 1–8 d. Bažnyčioje minimas Maldos už mirusiuosius aštuondienis, kai meldžiamės už amžinybėn iškeliavusius. Galime laimėti mirusiesiems visuotinius atlaidus, jei aplankoma bažnyčia ar koplyčia, sukalbama „Tėve mūsų“ malda ir Tikėjimo išpažinimas, aplankomos kapinės.
Klausimas: Ar gali šeimos narys, kremavus artimą žmogų, pasilikti namie mažą urną, skirtą laikyti mažam kiekiui pelenų namų sąlygomis?
Atsakymas: Kremavus kūną, visi pelenai, jų nedalijant, palaidojami pagal egzistuojančius papročius – tai gali būti kolumbariumas arba palaidojimas žemėje. Nors civilinės normos kalba ir apie pelenų išbarstymą, tačiau Bažnyčioje tai nėra pripažįstama laidojimo forma, nes visuomet turi likti vieta, kur pagerbiamas mirusysis. Apie pelenų laikymą namuose nėra net kalbos. Juk niekas nelaiko mirusiojo kūno namuose. Taip pat yra ir su pelenais. O visokie naujoviški sprendimai, pvz., įkomponavimas į papuošalus, daiktus, yra nesuderinami su krikščionišku mokymu.
